– Dirbu jau vienuoliktus metus, – kalbėjau toliau. – Kiekvieną darbo dieną, nuo aštuonių iki penkių, pieno perdirbimo įmonėje. Esu laborantė, kokybės kontrolėje. Ne „mėgintuvėlius plaunu“, kaip jūs mėgstate pašiepti. Aš tikrinu produktus, kuriuos paskui perka žmonės. Protokolai, tyrimai, normos, atsakomybė. Tai mano darbas. Ir už jį man moka.
Tyla salėje pasidarė tokia tiršta, kad atrodė, ją būtų galima perpjauti peiliu. Mačiau, kaip Margarita atsisuko į mane. Šįkart ji jau nebenusuko akių.
– Manto būreliai – dziudo ir matematika – apmokami iš mano sąskaitos. Ugnės piešimo pamokos – taip pat. Šimtas aštuoniasdešimt eurų per mėnesį. Maistą perkame perpus su Tomu. Vaikų drabužius dažniausiai perku aš. Mano indėlis į šitą šeimą nėra mažesnis už bet kurio žmogaus, sėdinčio prie šio stalo.
Jonas atsisėdo. Sunkiai, lyg kojos staiga būtų nustojusios laikyti.
– Ir dar vienas dalykas, – pridūriau. – Šitas pokylis. Jūsų jubiliejus. Keturi tūkstančiai penki šimtai eurų. Jūs davėte tūkstantį. Tomas – pusantro tūkstančio. Likusius du tūkstančius sumokėjau aš. Pavedimas atliktas kovo dvidešimtąją, keturiolika nulis septynios, restoranui „Beržų giraitė“. Galite pasitikrinti.
Padėjau mikrofoną ant vedėjo staliuko.
– Už dosnų uošvį, – pasakiau ir pakėliau taurę.
Keturiasdešimt sekundžių niekas neištarė nė žodžio. Aš skaičiavau. Skaičiuoti moku – toks jau mano darbas.
Tada kažkur salės gale kažkas tyliai sumurmėjo:
– Na čia tai bent…
Margarita, sėdėjusi šalia, palietė mano ranką ir vos girdimai sušnabždėjo:
– Stipriai.
Jonas sėdėjo nuleidęs akis į savo lėkštę. Žiedas gulėjo ant staltiesės – jis buvo jį nusimovęs ir padėjęs šalia šakutės. Pirmą kartą mačiau jo ranką be to žiedo. Pirštai atrodė liesesni, senesni, kažkaip bejėgiškesni.
Tomas buvo išbalęs. Jis nežiūrėjo nei į tėvą, nei į mane. Abiem rankomis trynėsi kaklą, lyg bandytų nusukti sau galvą.
Rasa pakilo nuo stalo ir išėjo iš salės. Išgirdau, kaip trinktelėjo durys.
Vedėjas nejaukiai krenkštelėjo:
– Na ką gi, tęsiame vakarą! Konkursas jubiliatui!
Jis mėgino suklijuoti šventę atgal, bet siūlė vis tiek liko matoma.
Po penkiolikos minučių išėjau į fojė. Prie rūbinės mane pasivijo Lina.
– Kaip tu? – paklausė.
– Normaliai.
– Seniai reikėjo taip pasakyti.
– Žinau.
Stovėjau fojė ir pro stiklą žiūrėjau į automobilių aikštelę. Balandžio vakaras. Žibintai. Balos po dienos lietaus. Viduje buvo tylu. Ne tuščia – būtent tylu. Lyg kažkas, kas metų metus ūžė galvoje, pagaliau būtų išjungta. Tai nebuvo džiaugsmas. Ne palengvėjimas. Tiesiog tyla.
Tomas pasirodė maždaug po dešimties minučių. Atsistojo šalia, rankas susikišęs į kišenes.
– Patenkinta? – paklausė.
– Ne. Bet nesigailiu.
Jis kurį laiką nieko nesakė.
– Jis verkė, – galiausiai tarė Tomas. – Tėvas. Tualete. Rasa su juo.
Krūtinėje pasidarė sunku. Ne gaila – sunku. Nes aš supratau: tos ašaros nebuvo dėl kaltės. Jis verkė todėl, kad jautėsi pažemintas. Jis nesuvokė, kad pats mane žemino. Per kiekvieną šventę. Keturiolika metų.
– Važiuojam namo? – paklausė Tomas.
– Važiuojam.
Išvažiavome su niekuo neatsisveikinę. Vaikai buvo pas mano mamą. Grįžęs namo Tomas nusirengė, atsigulė ant sofos ir įsmeigė akis į telefoną. Aš nusiprausiau po dušu ir atsiguliau į lovą. Lubos buvo baltos, švarios – dažus joms rinkau pati, prieš trejus metus, per tą patį remontą.
Gulėjau ir nemiegojau. Tačiau pirmą kartą per penkerius metus man nebereikėjo mintyse skaičiuoti, kad nusiraminčiau. Nebebuvo ką skaičiuoti. Visus skaičius jau buvau pasakiusi garsiai.
Praėjo trys savaitės.
Jonas nepaskambino. Nė karto. Tomas pas jį važiuoja sekmadieniais – vienas. Grįžta tylus, pavakarieniauja ir gula ant sofos.
Trečią dieną parašė Rasa: „Tu pažeminai tėtį jo draugų akivaizdoje, per jo jubiliejų. Šeimoje taip nesielgiama.“ Perskaičiau žinutę ir nieko neatrašiau. Nes „šeimoje taip nesielgiama“ buvo būtent tai, ką visus tuos metus galvojau ir aš. Tik apie visai kitą elgesį.
Lina iš darbo parašė: „Mano vyras iki šiol prisimena. Sako, niekas niekada taip ramiai ir tiksliai nėra atsakęs. Pagarba.“ Tomo kolega Paulius per jį perdavė: „Tavo žmona šaunuolė. Tėvas jau buvo perlenkęs lazdą.“
O vakar paskambino anyta iš Alytaus. Ona. Visiškai nesitikėjau jos skambučio.
– Egle, – pasakė ji. – Rasa man viską papasakojo. Nebarsiu tavęs. Bet tu juk supranti – jis senas žmogus. Jam šešiasdešimt penkeri. Jis viską kūrė savo rankomis. Jam skaudu.
– Man irgi buvo skaudu, Ona. Keturiolika metų.
Ji nutilo. Pauzė užsitęsė.
– Žinau, – galiausiai tarė. – Todėl aš ir išvažiavau.
Ir padėjo ragelį.
Vakar Tomas paklausė:
– Per ilgąjį gegužės savaitgalį pas tėvą važiuosi?
– Ne, – atsakiau. – Jeigu jis nori pasikalbėti, tegul paskambina. Bet ne man vienai. Tegul prie tų pačių žmonių pasako, kad klydo.
Tomas pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau paprašiusi jo nušokti nuo stogo.
– Jis to nedarys, – pasakė. – Tu pati žinai.
– Žinau.
Ugnė klausinėja, kodėl nebevažiuojame pas senelį. Mantas tyli – jam jau trylika, jis daug ką supranta. Praėjusią savaitę pats man pasakė:
– Mama, senelis pas mus užsispyręs. Bet ir tu tokia.
Norėjau prieštarauti, bet jis nusišypsojo. Ir aš nutylėjau.
Aš toliau einu į darbą. Pildau protokolus. Moku už vaikų būrelius. Gyvenu bute, kurio negavau aš, bet kurį pati pavertėme namais.
Jonas tyli. Pusė jo svečių mano, kad pasielgiau įžūliai. Kita pusė sako, kad jis pats to prisiprašė.
Tie žmonės girdėjo, kaip jis mane pažemino. Tie patys žmonės girdėjo, kaip aš jam atsakiau. Dabar vieni skambina jam, kiti – man.
Tai kuris iš mūsų peržengė ribą?