Po antrojo tosto Loreta paragavo silkės pataluose ir, nė kiek netildydama balso, kad girdėtų visas stalas, tarė:
– Rasa, čia per sūru. Gal burokėliai. O gal silkės kaip reikiant neišmirkei.
Prie stalo akimirksniu nutilo visi dvidešimt penki žmonės. Kažkas įsmeigė akis į savo lėkštę. Pajutau, kaip ausys ima degti.
– Tada gamink pati, – ramiai pasakiau. – Virtuvė laisva.
Loreta krūptelėjo, lyg būčiau trenkusi per stalą.
– Aš juk pajuokavau, – sumurmėjo ji. – Ko tu taip iš karto?
– Ne iš karto, – atsakiau. – Tris dienas ruošiau maistą dvidešimt penkiems žmonėms. Už dyką. Tavo jubiliejui. Savo namuose.
Virš stalo pakibo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip kažkas atsargiai padėjo šakutę. Tomas nuleido kamščiatraukį ant stalo.
– Rasa, – tyliai ištarė jis. – Gal vėliau.
– Vėliau tai kada? – paklausiau. – Kai išplausiu dar trisdešimt lėkščių?
Apsisukau ir nuėjau į virtuvę. Rankos drebėjo. Ne iš baimės – iš įniršio. Dvylika metų. Beveik šimtas tokių pasisėdėjimų. Ir nė karto – nė vieno „ačiū“ iš Loretos. Tik priekaištai: tai druskos per mažai, tai per daug, tai staltiesė netinkama, tai šakutės ne taip sudėtos.
Vakare, kai svečiai pagaliau išsivažinėjo, Tomas įėjo į virtuvę.
– Tu mane pažeminai prieš seserį, – pasakė.
Aš ploviau taures. Jų buvo dvidešimt šešios – vieną Loreta sudaužė ir net neatsiprašė.
– O tu mane pažeminai prieš dvidešimt penkis žmones, – atsakiau. – Kai sėdėjai ir tylėjai.
Jis apsisuko ir nuėjo į miegamąjį. Duris uždarė kietai, su spaudimu.
Indus ploviau viena. Kaip ir visada.
Tą vakarą suskaičiavau: aštuoniasdešimt penkios lėkštės, dvidešimt penkios taurės, trys skardos, penki puodai, salotinės, padažinės, stalo įrankiai. Dvi valandos ir dvidešimt minučių gryno darbo prie kriauklės. Baigiau pirmą nakties. Užgesinau šviesą ir atsisėdau virtuvėje ant taburetės. Nugara degė. Pirštai nuo karšto vandens buvo ištinę.
Po savaitės Tomas pranešė, kad Naujųjų metų vakarą pas mus bus trisdešimt svečių.
Trisdešimt. Net nebenustebau. Tiesiog užrašiau tą skaičių ant lapelio ir priklijavau prie šaldytuvo.
Vėl gaminau tris dienas. Pradėjau dvidešimt devintąją. Šaltiena, drebučiuose sustingusi žuvis, trijų rūšių salotos, pyragas su žuvimi, kepta antis, kaimiškai paruoštos bulvės, užkandžių lėkštės, kanapės, du tortai. Tomas nupirko eglę, pastatė ją svetainėje ir užkabino girliandą. Tuo jo indėlis ir baigėsi.
Gruodžio trisdešimt pirmąją, ketvirtą po pietų, užsirišau prijuostę. Tą pačią – mėlyną, su kišene, kurioje visuomet laikydavau rankšluostį. Dvylika metų su ta prijuoste. Ji buvo nublukusi, kai kur pradilusi, o vienas raištelis jau du kartus persiūtas.
Svečiai ėmė rinktis septintą. Iki devintos svetainė buvo pilna – trisdešimt žmonių. Pusbroliai, kolegos, kaimynai, Loreta su vyru. Tomas stovėjo prie durų, spaudė rankas, glėbesčiavosi, pliaukšėjo per pečius. Aš nešiojau patiekalus iš virtuvės į svetainę. Pirmyn ir atgal. Pirmyn ir atgal.
Apie pusę vienuolikos ant stalo padėjau ketvirtą užkandžių padėklą – pirmuosius tris svečiai jau buvo suvalgę – ir grįžau į virtuvę karštųjų patiekalų. Antis dar kepė orkaitėje. Bulvės puode buvo atvėsusios, reikėjo jas pašildyti. Pastačiau keptuvę ant ugnies.
Į virtuvę kyštelėjo galvą Tomas. Kaklaraištis nusisukęs į šoną, skruostai paraudę, rankoje taurė.
– Kur karštas maistas? – paklausė. – Žmonės laukia. Marius jau trečią kartą teiraujasi.
Stovėjau prie viryklės. Prijuostė dėmėta. Rankos atsiduoda svogūnais, česnakais ir žuvimi. Už sienos kvatojosi trisdešimt žmonių, kuriuos jis pasikvietė. O maitinau juos aš.
– Tuoj bus, – pasakiau.
– Tai pasistenk greičiau, – jis gurkštelėjo iš taurės. – Juk šventė.
Šventė. Tris dienas gaminau be sustojimo. Gruodžio trisdešimt pirmąją atsikėliau šeštą ryto. Nespėjau nei pasidažyti, nei susišukuoti. Nespėjau net persirengti – po prijuoste vilkėjau tą patį megztinį, su kuriuo valiau žuvį.
Tomas grįžo į svetainę. Išgirdau jo balsą: „Tuoj, tuoj, karštas jau pakeliui!“ Paskui nuaidėjo juokas.
Aš nuleidau akis į savo rankas. Jos buvo raudonos.