Šiurkščios, suskeldėjusios. Ant kairio riešo dar teberaudojo nudegimo žymė nuo skardos — vakarykštė, kai traukiau pyragą iš orkaitės. Dvylika metų. Devyniasdešimt šešios vaišės. Po keturiolika valandų kiekvienoms. Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt keturios valandos. Penkiasdešimt šešios paros gryno laiko, praleisto šitoje virtuvėje dėl jo svečių.
Ir nė viena lėkštė, išplauta jo rankomis.
Pirštai patys susigniaužė. Pajutau, kaip manyje kažkas pajudėjo. Ne trūko, ne sprogo — būtent pasislinko, tarsi ilgai užstrigęs skląstis pagaliau būtų atsivėręs.
Išjungiau viryklę. Nusirišau prijuostę. Tvarkingai ją sulanksčiau ir padėjau ant stalo šalia iki galo nesupjaustytos citrinos.
Tada išėjau į svetainę.
Prie ilgo stalo sėdėjo trisdešimt žmonių. Tomas — garbingiausioje vietoje, stalo gale. Loreta įsitaisiusi jam iš dešinės, su raudona suknele ir šampano taure rankoje. Marius kramtė pyragėlį. Kažkieno žmona taisė blizgutį ant eglutės šakos.
– Tomai, – ištariau.
Jis atsisuko. Šypsena dar nebuvo spėjusi dingti nuo veido.
– Pats pasikvietei, pats ir aptarnauk.
Svetainėje staiga nusileido tyla. Trisdešimt porų akių įsmigo į mane. Marius sustingo su kąsniu burnoje.
– Karštas patiekalas ant viryklės, – ramiai pasakiau toliau. – Antis orkaitėje, bulvės puode. Lėkštės viršutinėje spintelėje. Kempinėlė indams – po kriaukle. Nors tu, ko gero, net nežinai, kur ji padėta. Per dvylika metų nė karto neprireikė ieškoti.
– Rasa, – Tomas pakilo nuo kėdės. – Tu rimtai? Prie visų?
– Prie visų tau dėl manęs gėda nepasidaro, – atsakiau. – Kai nešioju lėkštes – ne gėda. Kai nuo šeštos ryto stoviu su prijuoste – irgi ne gėda. Kai Loreta mano namuose aiškina, kas ne taip su mano pagamintu maistu – tada tau irgi viskas atrodo normalu.
Loreta pravėrė lūpas. Užsičiaupė. Tada vėl pabandė:
– Rasa, juk tu pati…
– Aš pati kas? – atsisukau į ją. – Žmona? Taip. Žmona, o ne virėja trisdešimčiai žmonių. Ne indų plovėja. Ne padavėja.
Akys slydo per stalą: murzinos lėkštės, suglamžytos servetėlės, vyno dėmės ant staltiesės, kurią dar prieš tris valandas lyginau.
– Gražių artėjančių, – pasakiau.
Ir išėjau. Užlipau į miegamąjį, uždariau duris. Atsiguliau ant lovos taip, kaip buvau – su tuo pačiu megztiniu, persigėrusiu žuvies kvapu. Apačioje kurį laiką tvyrojo visiška tyla. Paskui sužvangėjo indai – kažkas stumdė lėkštes. Dar po akimirkos virtuvėje pasigirdo bėgančio vandens ūžesys.
Gulėjau ir klausiausi. Širdis plakė lygiai. Rankos nebedrebėjo.
Po pusvalandžio Tomas užlipo į viršų. Pravėrė duris ir sustojo ant slenksčio.
– Išploviau lėkštes, – pasakė. – Keturias.
Keturias. Iš šimto dvidešimties.
– Likusios šimtas šešiolika dar laukia, – atsakiau net neatsisukdama.
Jis dar pastovėjo. Tada nusileido žemyn. Vanduo vėl sušniokštė.
Tą naktį Tomas pirmą kartą gyvenime išplovė lėkštę. Paskui antrą. Trečią. Svečiai irgi ėmėsi darbo – vieni rinko indus, kiti valė stalą. Marius išnešė šiukšles. Apie Loretą vėliau nugirdau, kad ji liko sėdėti svetainėje ir tylėjo.
Aš gulėjau viršuje ir žiūrėjau į lubas. Nauji metai prasidėjo be manęs. Kai laikrodis mušė vidurnaktį, iš apačios girdėjau televizorių. Niekas neatėjo manęs pakviesti.
Užmigau apie pusę pirmos. Ramiai. Pirmą kartą per dvylika naujametinių naktų – ne šlapiomis rankomis ir ne maudžiančia nugara.
Praėjo mėnuo. Tomas svečių nebekviečia. Nė vieno skambučio, nė vieno „užsuks chebra“. Tyli. Įsižeidęs, sunkus, lyg akmuo. Per vakarienę žiūri į savo lėkštę. Į tą pačią lėkštę, kurią dabar kartais išsiplauna pats. Ne visada, bet pasitaiko.
Loreta jam skambina kartą per savaitę. Ne man – jam. Girdžiu tik nuotrupas: „ji tave pažemino“, „prie žmonių“, „normalios žmonos taip nesielgia“. Tomas klausosi, linksi, tada padeda ragelį ir vėl grimzta į tylą.
Marius, sutikęs mane kieme, iš pradžių nusuko akis. Paskui vis dėlto sumurmėjo:
– Gal ir per stipriai tu ten… Bet aš tave suprantu.
Aš miegu ramiai. Rankos sugijo, nudegimas ant riešo išnyko. Prijuostė kabo ant kabliuko – švari, išlyginta. Per visą šį mėnesį jos neužsirišau nė karto.
Ar tą vakarą, prie trisdešimties svečių, peržengiau ribą? O gal tikroji riba buvo tie dvylika metų tylėjimo?