Taip pat į kadrą pateko ant spintelės paliktas raktų ryšulys. Ne dėl to, kad bijotų ką nors pamiršti. Tiesiog per ilgą laiką ji buvo išmokusi vieno dalyko: faktus reikia užfiksuoti. Tomas pernelyg dažnai vėliau perrašydavo įvykius savaip. Šįvakar jis ją pažemino prie svečių, atsisakė išeiti, trenkė raktus, susirinko daiktus. Bent jai pačiai viskas turėjo likti aišku ir neiškraipyta.
Telefonas suvirpėjo beveik iškart. Skambino Tomas.
Rasa neatsiliepė.
Po kelių akimirkų atėjo žinutė: „Dar pasigailėsi.“
Netrukus kita: „Rytoj pasikalbėsim normaliai.“
Tada trečia: „Aš pas Paulių. Jis irgi sako, kad tu perlenkei.“
Rasa padarė ekrano nuotrauką ir padėjo telefoną į šalį. Po minutės parašė Lina: „Jo pas mus nėra. Paulius liepė jam važiuoti pas brolį. Kaip tu?“
Pirmą kartą per visą vakarą Rasa vos šyptelėjo.
„Laikausi. Ačiū.“
Linos atsakymas atėjo beveik iš karto: „Tu šiandien pasielgei teisingai.“
Rasa apvertė telefoną ekranu žemyn ir ėmėsi stalo. Ji neskubėdama nešė lėkštes į virtuvę, įrankius dėjo į kriauklę tvarkingai, lyg atliktų seniai išmoktą veiksmų seką. Kiekviena nuo stalo nuimta taurė tarsi grąžino jai dar vieną mažą buto dalį.
Naktį Tomas skambino dar septynis kartus. Vėliau pradėjo skambinti jo motina Ona. Rasa telefono nekėlė. Parūčiais atėjo ilga žinutė: „Žmona turi būti išmintingesnė, Tomas karšto būdo, bet geras žmogus, negalima griauti šeimos dėl vieno sakinio.“ Rasa perskaitė ir iki ryto užblokavo numerį. Ne visam laikui. Tik tam, kad galėtų bent kiek pamiegoti.
Ryte ji pabudo anksti, nors užmigo vėlai. Saulė jau plieskė tiesiai į langą, virtuvėje tvyrojo sunkus karštis. Rasa nusiprausė šaltu vandeniu, susirišo plaukus, apsivilko paprastus marškinėlius ir paskambino šaltkalviui. Be pareiškimų, be scenų, be pokalbių su kaimynais. Meistras atvyko po valandos, greitai pakeitė spynas ir padavė naujus raktus. Rasa kiekvieną patikrino, atsiskaitė už darbą ir įsidėjo ryšulį į rankinę.
Paskui atsidarė nešiojamąjį kompiuterį ir parašė teisininkui. Trumpai, be emocijų: vyras išėjo iš jai priklausančio buto, vaikų nėra, sutikimo skirtis veikiausiai neduos, reikia ruošti dokumentus teismui. Prie laiško ji prisegė turto sąrašą, buto dokumentus ir pastabas apie paskutinius įvykius.
Vienuoliktą ryto Tomas pasirodė prie durų.
Iš pradžių paskambino. Tada pabeldė. Paskui vėl paspaudė skambutį, šįkart ilgai ir įkyriai.
— Rasa, atidaryk! — pasigirdo iš laiptinės. — Baik čia vaidinti cirką!
Ji priėjo prie durų, bet jų neatvėrė.
— Kalbėk per duris.
— Tu spynas pakeitei?
— Taip.
— Tu visai išprotėjai?
— Atėjai pasiimti daiktų?
— Aš grįžau namo!
— Tai mano butas. Vakar pasiėmei tai, kas būtina, ir išėjai. Likusius daiktus atiduosiu, kai susitarsime. Pasikviesiu liudininką, kad paskui nebūtų iškraipymų.
Už durų pasigirdo duslus smūgis delnu į sieną.
— Sakiau, atidaryk!
Rasa paėmė telefoną ir aiškiai, garsiai ištarė:
— Jei ir toliau daužysi duris ir rėksi, kviesiu policiją.
Laiptinėje akimirksniu aptilo. Tomas puikiai suprato: dabar ji ne gąsdino. Ji įspėjo.
— Manai, teismas tave išgelbės? — piktai metė jis. — Aš irgi turiu teisių.
— Į skyrybas — turi. Į mano paveldėtą butą — ne.
— Aš čia gyvenau!
— Nes aš leidau.
Kurį laiką jis tylėjo. Tada balsas pasikeitė — tapo žemesnis, minkštesnis, beveik prašantis.
— Rasa. Na atidaryk. Nereikia šito. Aš nesusivaldžiau. Draugai, alkoholis, karštis. Pasakiau nesąmonę. Tu juk žinai, kad nenorėjau.
Rasa sekundei užmerkė akis. Štai ir pirmasis bandymas atsukti viską atgal. Nuspėjamas, net nuobodus.
— Tomai, tu ne netyčia suklupai. Tokį elgesį tu auginai metų metais. Vakar tiesiog pasakei per garsiai.
— Aš atsiprašysiu.
— Per vėlu.
— Kiek galima kartoti? Dėl vieno sakinio?
Rasa staigiai pravėrė duris, palikdama grandinėlę. Tomas stovėjo priešais ją susiglamžęs, piktas, paraudusiomis akimis. Rankose nebuvo nei gėlių, nei krepšio, nei jokių dokumentų. Tik telefonas. Vadinasi, jis atėjo ne taikytis, o patikrinti, kiek toli ji išdrįso nueiti.
— Ne dėl vieno sakinio, — ramiai pasakė ji. — Dėl to, kad nustojai matyti manyje žmogų. Dėl to, kad gyvenai mano sąskaita ir vaizdavai šeimininką. Dėl to, kad prie draugų panorai nusipirkti juoko mano pažeminimu. Ir dėl to, kad net dabar tau rūpi ne tai, ką padarei, o tai, kad aš išdrįsau atsakyti.
Tomas sukando žandikaulį.
— Dar gailėsies.
— Kartojiesi.
Ji uždarė duris.
Po to prasidėjo antrasis karo etapas — nebe triukšmingas, o lipnus ir varginantis. Tomas rašinėjo bendriems pažįstamiems, esą Rasa išmetė jį „į niekur“. Pasakojo, kad ji seniai ieškojo preteksto. Užsimindavo, lyg jos gyvenime būtų atsiradęs kažkas kitas. Keli žmonės atsargiai parašė jai. Rasa niekam nesiteisino. Visiems siųsdavo tą patį: „Tomas įžeidė mane prie svečių, iš esmės atsiprašyti atsisakė, butas priklauso man. Daugiau šios temos neaptarinėsiu.“
Paulius paskambino pats.
— Rasa, jis mane jau pribaigė. Sako, kad tu viską apvertei aukštyn kojomis.
— Tu buvai ten.
— Buvau. Todėl ir skambinu. Jei reikės liudininko, pasakysiu, kaip buvo.
— Jei prireiks, paprašysiu. Ačiū.
— Jis visada taip juokaudavo, tiesa? Ne tik vakar?
Rasa pažvelgė pro langą. Kieme darbininkas laistė gėlyną žarna, o vanduo ant sausos žemės krito tamsiomis dėmėmis.
— Taip.
Paulius sunkiai atsiduso.
— Ir mes ne ką geresni. Kartais juokdavomės. Buvo nejauku, bet tylėjom.
— Kitą kartą, kai pamatysit ką nors panašaus, nebetylėkit.
Po savaitės Tomas atvažiavo pasiimti likusių daiktų. Rasa tam pasiruošė: pasikvietė Liną, iš anksto sudėjo jo drabužius į dėžes, smulkią techniką atskyrė, sudarė sąrašą. Duris atrakino tik tada, kai telefone įjungė įrašymą ir padėjo aparatą ant lentynėlės prieškambaryje.
Tomas įėjo kartu su broliu Dariumi. Šis atrodė nepatenkintas, tačiau laikėsi santūriai. Matyt, ir jam jau buvo nusibodę būti nemokamu sandėliu svetimos santuokos likučiams.
— Daiktai čia, — pasakė Rasa. — Tikrinkit pagal sąrašą.
Tomas apsidairė prieškambaryje.