į naujas spynas, į dėžes, sustatytas palei sieną, ir į Liną, stovinčią virtuvės tarpduryje. Jo veidas iškart persikreipė, tarsi būtų užuodęs kažką rūgštaus.
— Na, tu čia kaip antstolė, — mestelėjo jis.
— Ne, — ramiai atsakė Rasa. — Tiesiog nebetikiu tavo žodžiais.
Tomas pritūpė prie pirmos dėžės, atplėšė lipnią juostą ir ėmė joje kapstytis.
— Kur mano kolonėlė?
— Balkone, maiše prie sienos.
— O mėlyna striukė?
— Apatinėje dėžėje.
— Planšetė?
— Planšetę pirkau aš. Darbui. Tu ja tik naudojaisi, bet ji lieka čia.
Tomas pašaipiai prunkštelėjo.
— Aišku. Viską geriausia pasilikai sau.
Rasa be skubos ištraukė iš segtuvo pirkimo kvitą ir garantinį lapą.
— Sąskaita mano vardu, mokėjau aš, naudojau savo projektams. Jei nori ginčytis — kreipkis į teismą.
Darius šonu pažvelgė į brolį.
— Tomai, nepradėk. Susirink tai, kas tavo, ir važiuojam.
Tomas akimirką paraudo, lyg būtų pasiruošęs šokti, tačiau susitvardė. Matėsi, kad jis tikėjosi visai kitokios scenos: sumaišties, pakelto balso, ašarų, galimybės vėliau pasakoti, kokia Rasa isterikė. Bet ji nedavė jam nė menkiausio kabliuko. Daiktai buvo surūšiuoti, dėžės pažymėtos, sąrašas paruoštas, o pokalbis įrašomas. Net jo bandymai įgelti likdavo kyboti ore, be poveikio ir be atgarsio.
Kai paskutinės dėžės buvo išneštos, Tomas dar sustojo prie durų. Neatrodė, kad iš tiesų norėtų kažką pasiimti. Greičiau jam reikėjo paskutinio žodžio.
— Tai ką, manai, laimėjai?
Rasa paėmė iš jo seną parkavimo leidimą, kurį jis kažkodėl buvo pasičiupęs kartu su automobilio raktais, ir įdėjo jį į stalčiuką.
— Aš nežaidžiau, Tomai. Aš tiesiog uždariau priėjimą.
— Prie manęs?
— Prie savęs.
Jis kurį laiką žiūrėjo į ją taip, lyg bandytų suprasti svetimą kalbą. Jo akyse maišėsi pyktis ir visiškas nesuvokimas. Galiausiai Tomas apsisuko ir išėjo. Darius, prieš užverdamas duris, trumpai linktelėjo Rasai. Duris jis uždarė atsargiai, be trenksmo.
Skyrybos užtruko ilgiau, negu Rasa būtų norėjusi. Tomas iš užsispyrimo nebūtų atėjęs net į Civilinės metrikacijos skyrių, todėl ji ir neeikvojo jėgų prašymams ar įkalbinėjimams. Dokumentai nukeliavo į teismą. Iš pradžių Tomas žadėjo jai „parodyti gyvenimą“, paskui reikalavo susitikti akis į akį, o galiausiai bandė pasitelkti motiną ir spausti per gailestį. Rasa atsakinėjo tik tada, kai reikėjo, tik apie esmę ir tik raštu. Ona kelis kartus pasirodė prie namo, tačiau toliau suoliuko prie laiptinės viskas nepasistūmėjo. Rasa nesileido į pokalbius, kurie dar iš tolo dvokė kaltinimais.
Vasara slinko tvanki, dulkėta, su trumpomis vakarinėmis liūtimis ir perkūnijomis. Bute staiga pasidarė keistai erdvu. Ne todėl, kad Tomas būtų turėjęs tiek daug daiktų. Jo nuotaika anksčiau užimdavo kur kas daugiau vietos nei batai ar drabužiai. Ji gulėdavo prieškambaryje, kur jis numesdavo avalynę. Sėdėdavo virtuvėje, kur kritikuodavo vakarienę, nors pats prie jos nebūdavo prisidėjęs nė piršto. Įsitaisydavo svetainėje, kur jis valandų valandas kalbėdavo apie didelius planus, o po minutės prašydavo Rasos apmokėti dar vieną „būtiną smulkmeną“. Dabar to nuolatinio triukšmo neliko.
Rasa savo laisvės nepavertė iškilminga švente. Ji tiesiog gyveno. Dirbo. Susitikdavo su Lina. Nusipirko naujus rankšluosčius. Išmetė įskilusį Tomo puodelį, kurį kažkodėl buvo kentusi trejus metus. Užsisakė tinklelį nuo uodų langui. Būtent tokios smulkmenos, o ne garsūs pareiškimai, grąžino jai jausmą, kad ji vėl yra savo gyvenimo šeimininkė.
Rugpjūtį prie prekybos centro ji netikėtai sutiko Mantą — tą patį Tomo bičiulį, kuris anksčiau juokdavosi iš jo juokelių. Jis sustojo prie įėjimo ir kiek nedrąsiai ją pašaukė.
— Rasa, labas. Galiu minutę?
Ji pažvelgė į jį be priešiškumo, bet ir be šilumos.
— Jei kalbėsi apie Tomą, tai ne.
— Ne visai. Aš norėjau atsiprašyti.
Rasa to nesitikėjo. Mantas atrodė sutrikęs, tačiau jo veide nebuvo vaidybos.
— Už ką konkrečiai?
Jis delnu pasitrynė sprandą.
— Už tai, kad juokiausi. Ne visada, bet buvo. Tada atrodė, kad jei visi sėdi prie stalo, tai čia tik draugiški pasišaipymai. O paskui grįžęs namo pagalvojau: jeigu kas nors taip kalbėtų mano sesei, turbūt pats jam trenkčiau. O aš sėdėjau ir šypsojausi.
— Gerai, kad bent supratai.
— Jis dabar visiems pasakoja, kad tu jį sunaikinai.
— Aš jo neliečiau. Jis pats išėjo į šviesą.
Mantas kreivai šyptelėjo.
— Stipriai pasakyta.
— Užtat tiksliai.
Jie išsiskyrė be ilgo aiškinimosi. Rasai nereikėjo, kad visi tą vakarą tylėję žmonės dabar ateitų atgailauti. Vis dėlto jai buvo svarbu pamatyti, jog ta tyla neliko visiškai be pasekmių.
Teismas juos oficialiai išskyrė rudenį, tačiau Rasai viskas buvo pasibaigę gerokai anksčiau — tą vasaros vakarą, kai Tomas numetė raktus ant spintelės. Teismo sprendimas jai tebuvo formalus antspaudas po tuo, ką ji pati jau buvo nusprendusi.
Praėjus kelioms dienoms po posėdžio, Tomas parašė paskutinę ilgą žinutę. Joje tilpo viskas: nuoskaudos, priekaištai, prisiminimai apie gražias akimirkas, bandymas sužadinti gailestį ir frazė, kad „tokios šaltos tavęs niekas neištvers“. Rasa perskaitė iki galo. Ne todėl, kad norėjo save kankinti, o tam, kad įsitikintų: žmogus iš tikrųjų nieko nesuprato.
Ji atrašė vienu sakiniu: „Aš nebepriimu įžeidinėjimų kaip bendravimo formos. Man neberašyk.“
Tada jį užblokavo.
Tą patį vakarą ji pasikvietė Liną. Jos sėdėjo virtuvėje, valgė arbūzą, juokėsi iš kažkokios smulkmenos ir klausėsi, kaip po tvankumos už lango pagaliau šniokščia lietus. Lina staiga nutilo, o paskui pasakė:
— Žinai, aš tada dėl tavęs rimtai išsigandau. Galvojau, jis pradės siautėti.
— Aš irgi buvau numačiusi tokį variantą.
— Ir ką būtum dariusi?
— Būčiau kvietusi policiją. Jei reikėtų, išeičiau pas kaimynę į laiptinę. Bet nebūčiau jam atidavusi nei buto, nei teisės spręsti, kokiu tonu su manimi galima kalbėti.
Lina papurtė galvą.
— Tu kaip iš plieno.
Rasa pažvelgė į lėkštėje gulintį arbūzo gabalėlį ir tyliai nusijuokė.
— Ne. Aš tik labai ilgai buvau mandagi. O kai kurie žmonės mandagumą supainioja su leidimu užlipti ant sprando.
Kai Lina išėjo, Rasa pravėrė balkono duris ir išėjo į lauką. Lietus jau buvo atvėsinęs orą, miestas blizgėjo šlapiais žiburiais, o vasaros vakaras kvepėjo gaiva. Ji pagalvojo, kad vienu dalyku Tomas vis dėlto buvo teisus: po to vakaro ji tikrai tapo šaltesnė. Tik tai nebuvo blogis. Tiesiog jos viduje užgeso beprasmis laužas, prie kurio ji metų metus šildė svetimą savimeilę.
Ji nebenorėjo būti patogi moteris, tylinti dėl svečių, dėl santuokos, dėl padorumo ar dėl kito žmogaus nuotaikos.
Ji buvo savo buto, savo pinigų, savo laiko ir savo balso šeimininkė.
Tomas norėjo pasijuokti iš jos draugų akivaizdoje.
Galiausiai jis pats tapo pavyzdžiu, kaip greitai vyras praranda galią, kai moteris nustoja savo tyla finansuoti jo įžūlumą.