padėjo dokumentą ant stalo.
— Laikinoji registracija panaikinta, nes nustatyta, kad ją gaunant buvo pateikti suklastoti dokumentai, — aiškiai ištarė ji. — Ekspertai patvirtino: buto savininkės parašas buvo padirbtas.
Tomo veidas akimirksniu išbalo.
— Ir tai dar ne viskas, — departamento atstovė atvertė kitą aplanko lapą. — Pilieti Kazlauskai, jūsų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo gaunant išmokas. Valstybės subsidijai gauti pateikėte netikrą sutartį.
— Rasa! — Eglė persigandusiu, beveik isterišku balsu suklykė, susiėmė už pilvo ir ėmė slysti ant grindų. — Rasa, maldauju! Tomą pasodins! Mes juk savi, kaip tu gali taip elgtis? Aš laukiuosi vaiko!
Aš tik žiūrėjau į jos teatrališkai drėkstančias akis.
— Kai man buvo aštuoniolika, jūs man už nugaros pardavėte mano močiutės namą, — pasakiau ramiai, nė akimirkai nenuleisdama žvilgsnio. — Dabar pamėginote pasisavinti mano butą. Susirinkite lagaminus ir dingkite iš mano namų.
Kad išvengtų realios laisvės atėmimo bausmės už sukčiavimą, Tomas buvo priverstas pripažinti kaltę ir sutikti bendradarbiauti su tyrimu. Teismas jam skyrė didžiulę baudą ir įpareigojo grąžinti valstybei visas neteisėtai gautas išmokas. Jokių santaupų jis neturėjo. Norėdamas padengti skolas ir sumokėti advokatui, Tomas už menką kainą pardavė savo dalį tėvų bute.
Dabar jis su Egle ir ką tik gimusiu sūnumi glaudžiasi ankštame kampiniame jo motinos butelyje, sename blokiniame name pačiame miesto pakraštyje. Pinigų jiems nuolat trūksta. Tomas dirba paprastu kroviku statybinių medžiagų turguje, o vakarais vis dažniau skandina pyktį pigioje degtinėje. Eglė kasdien riejasi su anyta dėl neplautų indų, purvinų grindų ir kiekvienos smulkmenos. Kaimynai jau ne kartą kvietė policiją, nes iš jų virtuvės sklinda laukiniai riksmai, o kartais, pasak žmonių, net puodai skraido.
Visa tai žinau todėl, kad mama retkarčiais man paskambina ir verkia į ragelį. Ji kaltina mane žiaurumu. Šaukia, kad sugrioviau sesers gyvenimą ir palikau sūnėną be stogo virš galvos.
Aš nieko neatsakau. Tiesiog nutraukiu skambutį.
Pro mano buto langus liejasi švelni šviesa, nudažydama sienas šiltu auksiniu atspalviu. Ant minkšto kilimo prie mano kojų išsitiesęs labradoras Ričas. Jis tingiai šnopuoja, drėgną nosį įkišęs tarp letenų.
Aš apgyniau savo namus. Iš nieko nieko neatėmiau, ant svetimo sprando neužsikoriau, bet ir savo atiduoti neketinu. Mano sąžinė rami.