Jos nesudrebėjo.
Posėdžiui pasibaigus, Rūta atspausdino protokolą. Aš pasirašiau pirmoji. Po manęs parašą padėjo Vytautas. Tada — Marius. Andrius prie dokumentų pridėjo techninę išvadą.
Praėjus vos kelioms minutėms, Tomo kabinete stovinčio kompiuterio ekrane iššoko įprastas sistemos pranešimas: „Administratoriaus sprendimu paskyra išjungta.“
Jis pats tai pamatė.
Aš stovėjau tarpduryje. Neskubinau jo. Nekėliau balso. Nesiaiškinau.
Ant jo darbo stalo gulėjo trys vizitinių kortelių dėklai, brangus rašiklis, popieriaus prispaudiklis su įmonės ženklu ir pluoštas prezentacijų, kuriose jis savavališkai buvo pasikeitęs pareigas į „operacinis partneris“. Anksčiau apsimesdavau, kad to nematau. Per daug darbų. Per daug projektų. Per daug metų, per kuriuos buvau įpratusi viską užglaistyti.
Dabar kiekviena tokia smulkmena virto įrodymu.
– Tu dėl kažkokio nešiojamojo kompiuterio griauni šeimą, – ištarė Tomas.
– Ne. Tas kompiuteris tik leido man pamatyti visą schemą.
– Kokią dar schemą?
– Spaudimą namuose. Spaudimą darbe. Pokalbius su darbuotojais man už nugaros. Bandymą prieiti prie uždarų dokumentų. Ir šiandieninį spektaklį su Janina.
Jis trenkė delnu per stalą. Ne taip stipriai, kad ką nors sudaužytų. Greičiau dėl garso.
– Ji senyvo amžiaus moteris!
– Ji yra veiksni moteris, kuri į įmonės patalpas pateko naudodamasi tavo leidimu.
– Tu rimtai ketini ją tampyti po teismus?
– Aš ketinu apsaugoti įmonę.
– Įmonė — tai ir aš!
– Jau nebe.
Būtent tada jis suprato.
Ne tą akimirką, kai ant grindų gulėjo sudaužytas kompiuteris. Ne tada, kai Paulius atsistojo prie durų. Ir ne tada, kai teisininkė garsiai perskaitė sutarties punktą.
Jis viską suvokė iš tų dviejų žodžių.
Jau nebe.
Jo telefonas pradėjo vibruoti. Kartą. Paskui dar kartą. Tada trečią. Tomas žvilgtelėjo į ekraną ir staigiai nusuko akis. Vis dėlto po kelių sekundžių pranešimą atidarė.
Laiškas buvo nuo korporatyvinės sekretorės.
„Pranešimas dėl dalyvavimo opcionų programoje nutraukimo.“
Iškart po jo atėjo kitas — iš saugos skyriaus.
„Prieigos teisės užblokuotos.“
Trečias laiškas atkeliavo iš personalo skyriaus.
„Įsakymas nušalinti nuo pareigų vykdymo tarnybinio patikrinimo laikotarpiui.“
Tomas lėtai nusileido į kėdę. Be dramatiško gesto. Be teatrališkos pauzės. Tiesiog stovėti jam pasidarė nepatogu.
– Egle, – prabilo jis jau visai kitu tonu. – Pakalbėkime namuose.
– Kalbėsimės per teisininkus.
– Tu rimtai?
– Taip.
– Aš tavo vyras.
– Kol kas. Skyrybų dokumentai bus pateikti atskirai.
Jis pamėgino šyptelėti, bet veidas jo neklausė.
– Vadinasi, viską jau nusprendei.
– Tu nusprendei šįryt, kai pasakei: „Mama sudaužė tavo kvailą kompiuterį.“ Tik nesupratai, kad sudaužytas buvo ne kompiuteris.
Tomas nieko nebeatsakė.
Koridoriuje Janina ginčijosi su Pauliumi. Žodžiai iki manęs atsklisdavo nuotrupomis.
– Aš pavaduotojo motina!
– Prašom eiti prie išėjimo.
– Aš vyresnio amžiaus moteris!
– Prašom eiti prie išėjimo.
Išėjau į koridorių.
Vos mane pamačiusi, ji išsitiesė visu ūgiu.
– Na ką, prisivaidinai? Dabar Tomas tau parodys.
– Tomas nebėra direktoriaus pavaduotojas.
Jos veidas sustingo.
– Ką?
– Jis nušalintas. Opcionų paketas panaikintas. Prieigos uždarytos. Dėl sugadintos įrangos jums bus parengta pretenzija.
– Dėl kažkokio metalo gabalo?
– Dėl veiksmų. Tas „metalo gabalas“ tik padėjo juos užfiksuoti.
Ji stipriau suspaudė rankinės dirželį.
– Tu neišdrįsi taip elgtis su šeima.
– Biure šeimos nėra. Biure yra pareigos, turtas, prieigos ir atsakomybė.
– O kas tu be mano sūnaus?
Pažvelgiau į lentelę ant sienos. UAB „Ąžuolas Soft“. Po pavadinimu kabėjo nedidelė metalinė plokštelė: „Generalinė direktorė – Eglė Kazlauskienė.“
Ji ten buvo ne dėl grožio. Ne dėl savimeilės. Tai buvo paprastas faktas.
– Generalinė direktorė, – atsakiau.
Paulius atidarė Janinai duris į lifto holą. Ji dar ketino kažką rėžti, bet kaip tik tuo metu iš kabineto pasirodė Tomas, rankose laikydamas dėžę.
Dėžėje buvo jo asmeniniai daiktai: dvi vadybos knygos, įkroviklis, ausinės, medinis telefono stovas. Viršuje gulėjo tas pats vizitinių kortelių dėklas su užrašu „operacinis partneris“, kurį jis buvo užsakęs nieko nesuderinęs.
Janina pažvelgė į dėžę. Tada į sūnų.
– Tomai?
Jis į ją net neatsisuko.
– Važiuojam, mama.
Lifto hole Tomas dar kartą atsigręžė į mane.
– Tu dar pasigailėsi.
– Visas pretenzijas pateikite raštu, – pasakiau.
Lifto durys užsidarė.
Grįžau į pasitarimų kambarį. Į tą patį. Sudužusių detalių ant stalo jau nebebuvo. Saugos specialistas buvo pastatęs laikiną nešiojamąjį kompiuterį iš rezervo. Marius ekrane atsidarė projekto atkūrimo skydelį.
– Kodas sveikas, – tarė jis. – Repozitorijos švarios. Raktai perleisti iš naujo. Patentų medžiaga atkurta iš saugyklos. Praradome tik korpusą ir kelias darbo valandas.
– Ne tik korpusą, – atsakiau.
Jis suprato, ką turiu omenyje, ir daugiau neklausė.
Vakare atvyko išorinis teisininkas. Ramus vyras su siauru aplanku ir įpročiu klausti trumpai. Jis peržiūrėjo vaizdo įrašą, prieigos žurnalus, direktorių tarybos protokolą, opcionų susitarimą ir sugadintos įrangos aktą.
– Dėl opcionų jūsų pozicija stipri, – pasakė jis. – Dėl žalos atlyginimo taip pat. Su darbo santykiais reikia labai tvarkingai: nušalinimas, tyrimas, paaiškinimai, įsakymas. Be nereikalingų formuluočių.
– Nereikalingų formuluočių nebus.
– Gerai. O šeimos klausimai?
Iš stalčiaus išėmiau dar vieną aplanką. Jame gulėjo buto dokumentų kopijos, asmeninių sąskaitų banko išrašai ir parengtas skyrybų prašymo juodraštis.
– Atskirai, – pasakiau. – Be jokios sąsajos su įmone.
Teisininkas linktelėjo.
– Teisingai.
Tą vakarą Tomas parašė man pirmą žinutę.
„Mums reikia nusiraminti.“
Neatsakiau.
Po minutės atėjo antra.
„Mama labai išgyvena.“
Ir į ją neatsakiau.
Tada pasirodė trečia.
„Tu negali taip nubraukti dvidešimties metų.“
Pažiūrėjau į ekraną ir iki ryto išjungiau pranešimus. Paties numerio dar neblokavau — tam buvo per anksti. Tačiau pranešimus – taip.