Netrukus man paskambino Rūta.
– Egle, protokolas jau išsiųstas visiems dalyviams. Tomas gavimą patvirtino. Į bendrą įmonės paštą atėjo jo laiškas – reikalauja atšaukti posėdį, nes, jo žodžiais, „šeimos nesutarimai neturi nieko bendra su verslu“.
– Atsakykite standartine forma.
– Jau padariau. Nurodžiau, kad svarstymo objektas yra bendrovės turto sugadinimas, prieigos tvarkos pažeidimas ir opciono sutarties sąlygos.
– Ačiū.
Ji akimirką patylėjo, tada pridūrė:
– Dar vienas klausimas. Darbuotojai teiraujasi, ar rytoj vyks rytinis susirinkimas.
Pažvelgiau į kalendorių. Dešimtą ryto buvo suplanuotas projekto pristatymas investuotojams. Pasaulis nesustojo. Produktas neišgaravo. Komanda laukė aiškaus sprendimo.
– Vyks, – atsakiau. – Kaip visada.
Kitą rytą Tomas vis dėlto pasirodė.
Aštuonios keturiasdešimt aštuonios. Jis stovėjo verslo centro vestibiulyje prie turniketo ir glaudė leidimą prie skaitytuvo. Pirmą kartą. Antrą. Trečią.
Raudona lemputė.
Apsaugos darbuotojas, sėdintis prie registratūros, mandagiai tarė:
– Jūsų prieiga neaktyvi.
Tomas pakėlė akis ir pamatė mane prie liftų.
– Egle!
Sustojau. Šalia manęs buvo du programuotojai ir projekto vadovė. Visi trys staiga labai susidomėjo savo telefonų ekranais.
– Korporacinių klausimų vestibiulyje neaptarinėju, – ramiai pasakiau.
– Tu nusprendei mane pažeminti?
– Aš atėjau į darbą.
– Aš irgi.
– Tu neturi leidimo patekti į patalpas.
– Čia mano įmonė!
– Tu turėjai teisę į aštuoniolikos procentų opciono paketą. Ta teisė nutraukta valdybos sprendimu, vadovaujantis tavo paties pasirašytos sutarties sąlygomis.
Jis žengė arčiau, bet apsaugininkas iš karto pakilo nuo kėdės.
Tomas tai pastebėjo.
– Rimtai? Užsiundei ant manęs apsaugą?
– Aš tik užtikrinu prieigos tvarkos laikymąsi.
– Egle, baik. Aš pasikarščiavau. Mama irgi. Bet juk supranti, ji iš kitos kartos. Toks jos būdas.
– Būdas nesuteikia teisės gadinti bendrovės turto.
– Nupirksiu tau naują kompiuterį.
– Ne man. Įmonei. Ir vien tuo klausimas nebus užbaigtas.
Jis pritildė balsą.
– Ko tu nori?
– Rašytinių paaiškinimų. Visų leidimų grąžinimo. Darbinių laikmenų perdavimo. Ir jokio kontakto su darbuotojais be suderinimo su teisininku.
– Tu kalbi su manimi taip, lyg būčiau svetimas.
– Verslo prasme tu dabar esi ginčo šalis.
Tomas apsidairė. Pažiūrėjo į šalia stovinčius žmones. Tada į apsaugininką. Galiausiai – į turniketą.
Dar vakar jis tikėjosi, kad aš dengsiu šeimos reputaciją. Šįryt jam teko gelbėti savąją.
Jis išsitraukė leidimą iš kišenės ir padėjo ant registratūros stalo.
– Imkit.
– Ir antrą, – pasakiau.
Jis sustingo.
– Kokį dar antrą?
– Senąjį, juodą. Tą, kurį vakar laikėte pasitarimų kambaryje.
Apsaugos darbuotojo žvilgsnis tapo kur kas atidesnis.
Tomas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir ištraukė dar vieną kortelę. Be žodžių padėjo šalia pirmosios.
Du plastiko gabalėliai. Visa jo įtaka, kurią jis kaupė pastaraisiais mėnesiais.
Įlipau į liftą ir pakilau į devintą aukštą. Pasitarimų kambaryje komanda jau buvo susirinkusi. Didžiajame ekrane buvo atvertas bandomasis stendas. Investuotojai jungėsi per apsaugotą nuorodą.
Marius paklausė:
– Pradedam?
– Pradedam.
Pristatymas praėjo sklandžiai. Be Tomo. Be jo triukšmingų intarpų. Be mėgstamų pastabų apie „moterišką vadovavimą“ ir „švelnią Eglės įtaką“. Kalbėjo tie, kurie iš tiesų kūrė produktą: programuotojai, analitikė, diegimo vadovas. Susitikimą užbaigiau susitarimu dėl kito etapo.
Kai ryšys nutrūko, kambaryje kelias sekundes tvyrojo darbinė tyla. Susikaupusi. Reikalinga.
– Egle, – prabilo Andrius, – parengiau naują prieigų matricą. Šį kartą be jokių išimčių vadovybės giminaičiams.
– Puiku. Teiksime tvirtinti.
Iki pietų Tomas atsiuntė ilgą laišką. Jame buvo visko: nuoskaudų, kaltinimų, užuominų į bendrą gyvenimą, atskira pastraipa apie „nepagarbą motinai“ ir reikalavimas grąžinti jam „teisėtai priklausančią dalį“.
Rūta persiuntė man parengtą atsakymo projektą.
Sausą. Tikslų. Be jokios emocijos.
„Tomas neturi registruotos bendrovės įstatinio kapitalo dalies. Teisė į opciono paketą pasibaigė atsiradus sutartyje numatytoms sąlygoms. Visus tolesnius kreipimusis prašome teikti per atstovą.“
Perskaičiau ir atrašiau vienu žodžiu:
„Suderinta.“
Vakare užėjau į savo kabinetą. Ne namo. Būtent į kabinetą. Reikėjo pasiimti popierinį sutarties su investuotoju egzempliorių.
Ant stalo stovėjo naujas atsarginis nešiojamasis kompiuteris. Juodas, be lipdukų, švarus. Andrius jau buvo sukonfigūravęs prieigas. Šalia gulėjo kortelė su trumpu užrašu: „Medžiaga atkurta. Rizikos uždarytos.“
Pirštu perbraukiau per dangčio kraštą. Tiesiog patikrinau, ar jis lygiai užsidaro. Tada atsiverčiau kalendorių.
Rytoj – susitikimas su teisininku dėl santuokos nutraukimo.
Poryt – dalyvių susirinkimas dėl svečių prieigos tvarkos pakeitimų.
Po savaitės – žalos įvertinimas ir pretenzija Janinai.
Po mėnesio – visų vadovybinių įgaliojimų auditas.
Anksčiau būčiau tai pavadinusi sunkiu laikotarpiu. Dabar tam turėjau kitą vardą: tvarkos įvedimas.
Tomas bandė užimti mano vietą per nuovargį, giminystę ir svetimas rankas. Jis manė, kad jei jo mama trenks mano kompiuterį į grindis, aš pulsiu teisintis, prašysiu nepainioti namų su darbu, įkalbinėsiu jį nenešti šeiminių reikalų į biurą.
Jis suklydo vienoje vietoje.
Aš seniai mokėjau atskirti asmeniška nuo korporacinio. Tik pernelyg ilgai šios taisyklės netaikiau savo pačios vyrui.
Paskutinė jo žinutė atėjo vėlai vakare.
„Tu palikai mane be nieko.“
Pažvelgiau į tą sakinį ir pirmą kartą per visą dieną ramiai iškvėpiau.
Ne aš jį palikau tuščiomis rankomis. Jis pats padėjo savo būsimą dalį ant grindų tą akimirką, kai nusprendė, kad mano darbą galima sudaužyti svetimomis rankomis.
Išjungiau darbo ekraną, pasiėmiau sutartį ir išėjau iš kabineto link lifto. Už stiklinės sienos liko įmonė, kuri daugiau nebeapsimetinėjo šeimos virtuve.