Rankoje jis laikė telefoną ir apsimetė skaitantis naujienas. Iš tiesų Marius tik slėpėsi už šviečiančio ekrano, nes nežinojo, kur dėti akis. Jis buvo pasiruošęs dviem galimybėms: arba Rasa pagaliau susitaikys su padėtimi ir supras, kad jos pasipriešinimas nieko nepakeis, arba susikraus daiktus, išeis trenkdama durimis ir taip užbaigs šią istoriją. Abi baigtys jam atrodė numatytos.
Tačiau tam, kas įvyko paskui, jis nebuvo pasirengęs.
Iš miegamojo išėjo Rasa. Ji jau buvo apsirengusi: tamsūs džinsai, minkštas kašmyro megztinis, plaukai tvarkingai susegti. Rankose ji nieko nelaikė. Tik paskui save traukė du lagaminus. Du didelius, kruopščiai prikrautus lagaminus ant ratukų, kurie tyliai riedėjo per laminuotas grindis.
— Na štai, kažkas vis dėlto nusprendė išsikraustyti, — pašaipiai nutęsė Ugnė, kilstelėdama lūpų kampą ir gurkštelėdama kavos. — Tai tėvelis neįkalbėjo tavęs pasilikti?
Marius pakėlė akis nuo telefono. Jo veide šmėstelėjo keistas palengvėjimo ir kaltės mišinys. Vadinasi, akimirka atėjo. Tuoj prasidės paskutinė scena, bus pasakyti skaudūs žodžiai, ir viskas pagaliau stos į vietas. Jis jau mintyse ruošėsi priekaištams.
Rasa sustabdė lagaminus prie pat lauko durų. Ji ramiai nužvelgė juos abu — lyg matytų pirmą kartą, lyg vertintų svetimus žmones.
— Čia ne mano daiktai, — tyliai pasakė ji. Balsas buvo lygus, šaltas, be jokio teatrališkumo. — Čia tavo daiktai, Marius.
Marius sumirksėjo. Telefoną jis padėjo ant stalo lėtai, tarsi rankos staiga būtų pasunkėjusios. Ugnės šypsena akimirksniu dingo. Abu žiūrėjo tai į lagaminus, tai į Rasą, nes niekaip negalėjo sujungti jos žodžių su tuo, ką matė prieš akis.
— Ką? — pagaliau išspaudė jis, aiškiai manydamas, kad kažką ne taip išgirdo.
— Daviau tau savaitę apsispręsti, — Rasa kalbėjo tuo pačiu ramiu, beveik bejausmiu tonu. — Vakar prie vakarienės tu apsisprendei. Pasirinkai savo seserį. Turi tam teisę. Tu manai, kad ja reikia rūpintis, kad jos padėtį būtina suprasti. Nebesiginčysiu. Rūpinkis.
Ji trumpam nutilo, leisdama žodžiams įsigerti į tirštą, mieguistą sekmadienio tylą.
— Tik nuo šiol rūpinsitės kartu. Ir kitur. Aš negaliu išmesti Ugnės — neturiu tam teisės, ji tavo giminė. Bet tu esi mano vyras. O jeigu negali gyventi be sesers, vadinasi, gyvensite kartu.
Rasa priėjo prie durų ir jas atidarė. Iš laiptinės į butą įsiveržė vėsus oras.
— Tu… tu mane išvarai? — galiausiai pratarė Marius. Jo balse nebuvo pykčio. Tik sumišęs netikėjimas. Jis vis dar nepajėgė suvokti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Juk jis buvo šių namų šeimininkas. Vyras. Tas, kuris priima sprendimus.
— Nieko nepamiršau, — atsakė Rasa. — Lagaminuose tavo darbo marškiniai, nešiojamasis kompiuteris, įkrovikliai, sportiniai drabužiai. Viskas, ko prireiks pradžiai. Mano tėvai prie pradinio įnašo šitam butui prisidėjo didesne suma, negu tu per trejus mūsų santuokos metus uždirbai. Todėl aš lieku.
Ji žiūrėjo jam tiesiai į akis. Tame žvilgsnyje nebuvo nei neapykantos, nei įžeistos moters skausmo. Tik šaltas, galutinis faktas, kurio nebebuvo galima perrašyti.
— Tu pasirinkai, ką nori išlaikyti. Dabar gali pradėti.
Ugnė stovėjo sustingusi, tebelaikydama puodelį rankoje. Jos pasaulis, kuriame ji buvo saugoma princesė, o brolis — jos gynėjas ir gelbėtojas, subyrėjo per vieną sekundę. Ji žvilgčiojo tai į Marių, tai į lagaminus, tai vėl į Rasą. Ir jos veide pirmą kartą pasirodė tikra, nesuvaidinta baimė. Ji negavo buto. Ji gavo tik brolį be pastogės, kuris nuo šiol, regis, gyvens ten, kur gyvens ji.
— Ugne, padėk broliui, — tyliai pasakė Rasa.
Ji jų nestūmė, nekėlė balso, nebandė sukelti scenos. Tiesiog stovėjo prie atvirų durų, laikydama jas taip ramiai, tarsi būtų mandagi darbuotoja, išlydinti užsibuvusius svečius. Ir tas santūrus mandagumas buvo baisesnis už bet kokį pykčio protrūkį.
Ji paprasčiausiai išbraukė juos iš savo gyvenimo — kaip nuobodžią, iki paskutinio puslapio perskaitytą knygą.