— …šį vakarą truputį pasilepinkime! — užbaigė jis perdėtai žvaliai, kraudamas pirkinius ant virtuvės stalo. — Pasidarykime normalią šeimyninę vakarienę. Susėskime, ramiai pasišnekėkime.
Rūta pakėlė akis nuo knygos, bet nepratarė nė žodžio. Ji iškart suprato, kas čia vyksta. Tai nebuvo tikras susitaikymo gestas. Veikiau pasiruošimas posėdžiui, kuriame ji turėjo atsidurti kaltinamosios vietoje, o gardus maistas buvo skirtas sušvelninti ją prieš paskelbiant nuosprendį. Eglė, priešingai, akimirksniu pagyvėjo. Ji čia pamatė progą. Sceną, kurioje galės suvaidinti savo partiją.
— Oi, Tomuk, koks tu geras! — sučiulbo ji, greitai mesdama į Rūtą pergalingą žvilgsnį. — Jau taip seniai visi kartu taip nesėdėjome!
Vakarienė slinko sunkiai, po duslia tylos uždanga. Tomas lakstė tarp stalo ir spintelių, pylė vyną, pjaustė kepsnį, stengėsi laidyti juokelius. Tačiau jo pokštai krito į tuštumą ir suduždavo į sustingusius abiejų moterų veidus. Galiausiai jis nebeatlaikė tos įtampos, krenkštelėjo ir pradėjo tai, dėl ko iš tiesų buvo surengtas visas šis vakaras.
— Merginos, kodėl mes taip elgiamės? Juk esame šeima. Kažkaip turime susitarti. Rūta, Egle… gal raskime kokį nors kompromisą.
Eglė tuoj pat padėjo šakutę. Jos veidas įgavo tragišką išraišką, lyg būtų laukusi būtent šios replikos. Tai buvo jos scena.
— Aš net nesuprantu, dėl ko čia dar derėtis, Tomai! — pakeltu balsu prabilo ji. — Aš tau nuo pat pradžių sakiau: aš jai trukdau! Esu jai kaip rakštis akyje! Ji nori, kad tu priklausytum tik jai, kad be jos daugiau nieko neturėtum! Aš juk tavo kraujo giminė, tavo sesuo, o ji… ji paprasčiausiai nori mane išgrūsti lauk!
Ji kalbėjo garsiai, teatrališkai, nutaikiusi kiekvieną žodį į vienintelį savo žiūrovą — brolį. Rūta net nepasuko galvos į jos pusę. Ji lėtai prisilietė servetėle prie lūpų, tada pažvelgė į vyrą. Jos balsas buvo tylus, tačiau mirusioje virtuvės tyloje jis skambėjo stipriau už bet kokį riksmą.
— Tomai, su ja aš nieko neaptarinėsiu. Šis pokalbis yra tarp mūsų. Tu prašei manęs palaukti, duoti jai laiko. Praėjo pusė metų. Per tuos šešis mėnesius ji nuėjo į keturis darbo pokalbius, į du iš jų pavėlavo. Nė karto nesutvarkė nieko už savo kambario ribų. Nė karto neparnešė namo net kepalo duonos. Praėjusį mėnesį iš tavo kreditinės kortelės, kurią jai davei „smulkioms išlaidoms“, taksi ir kavinėms išėjo šimtas penkiasdešimt eurų. Apie sulaužytą plaukų džiovintuvą ir kvepalais permirkusį vonios kilimėlį net nekalbu. Tai faktai. Visa kita — tik tušti žodžiai.
Kiekvienas jos sakinys smigo lyg vinis, metodiškai kalama į trapias Tomo viltis dar ką nors sutaikyti. Ji nekaltino, neįžeidinėjo, nekėlė balso. Ji tik vardijo tai, kas buvo nutikę. Ir ta šalta, nepaneigiama tiesa Tomui pasirodė baisesnė už bet kokią isteriją. Jis pažvelgė į seserį — jos veidas buvo persikreipęs iš nuoskaudos. Tada atsisuko į žmoną — ši sėdėjo rami, uždara ir neperlaužiama. Jis buvo įvarytas į kampą.
Ir vis dėlto pasirinko. Taip, kaip pasirenka silpnas žmogus, visada ieškantis lengviausio kelio. Jam buvo paprasčiau pasiduoti sesers manipuliacijai, negu pripažinti tai, kas gulėjo prieš akis.
— Bet kodėl tu tokia… tokia kieta? — išspaudė jis priekaištingai. — Nejau negalėjai bent truputį… žmogiškiau su ja elgtis? Padėti, suprasti? Juk matai, kaip jai sunku! Kodėl tu visiškai nenori nusileisti? Tu pati pavertėi mūsų namus mūšio lauku!
Būtent šiuos žodžius Rūtai ir reikėjo išgirsti. Jis ne šiaip stojo ginti sesers. Jis kaltę užvertė jai. Tą pačią akimirką Rūta suprato, kad ta savaitė buvo visiškai beprasmė. Sprendimas jau seniai priimtas, tik ne jos naudai.
Sekmadienio rytas atėjo su apgaulinga ramybe. Septintoji, paskutinė diena. Eglė, įsitikinusi savo galutine ir besąlygiška pergale, vonioje užtruko demonstratyviai ilgai, paskui pasirodė virtuvėje niūniuodama kažkokį klubinės muzikos motyvą. Ji laikėsi taip, tarsi valdžia šiuose namuose pagaliau būtų oficialiai perėjusi į jos rankas. Tomas tuo metu sėdėjo prie stalo su telefonu rankoje.