Už maistą parduotuvėse mokėdavo Eglė. Sąskaitas už komunalines paslaugas taip pat dengdavo ji. Automobilio, kuriuo Tomas vežiodavo Oną po prekybos centrus ir poliklinikas, įmokos irgi gulė ant jos pečių. Net dovana Gretai gimtadienio proga buvo nupirkta iš Eglės kortelės.
O jai visą tą laiką kartojo, kad šioje šeimoje ji turėtų būti dėkinga.
Vakare paskambino Tomas.
– Kur tu?
– Pas Rasą.
– Rimtai? Pas tą išsiskyrusią?
– Kalbėk, jei turi reikalą.
– Mama verkia.
– Perduok jai, kad šešių tūkstančių eurų ji negaus.
– Tu elgiesi šlykščiai.
– Aš tiesiog nepervedžiau pinigų žmogui, kuris mėgino mane apgauti.
– Tai mano motina!
– Vadinasi, pats ir tvarkykis.
Jo balsas staiga aptilo, tapo švelnesnis.
– Egle, ko tu sieki? Nori, kad rinkčiausi tarp tavęs ir jos?
– Ne. Tu jau pasirinkai.
– Aš nieko nesirinkau.
– Pasirinkai tada, kai liepėi man krautis daiktus.
Kitame ragelio gale stojo sunki, pikta tyla.
– Manai, aš dabar lakstysiu tau iš paskos?
– Nemanau.
– Tada skyrybos.
– Gerai.
Tomas nutilo. Matyt, tą žodį jis laikė paskutiniu ginklu, grasinimu, kuris turėjo ją išgąsdinti. O jis virto paprastu atsakymu.
– Tu dar gailėsies, – pagaliau ištarė jis.
– Galbūt. Bet tikrai ne dėl pinigų.
Po savaitės paskambino pati Ona. Eglė nustebo, bet atsiliepė.
– Egle, – pradėjo anyta neįprastai minkštu balsu, – juk tu suaugusi moteris. Kam viską stumti iki skyrybų?
– Jūs norėjote parodyti man mano vietą.
– Viešpatie, kas tau tokių nesąmonių prikalbėjo?
– Jūs. Prie laiptinės.
– Buvau susinervinusi. Spaudimas pakilo.
– Ona, nereikia.
Anyta kurį laiką patylėjo.
– Gerai. Kalbėkime atvirai. Tomas dabar visai išsiderinęs. Be tavęs palūžo. Namuose netvarka. Valgo bet ką. Į darbą vėluoja. Tu juk žinai jo būdą.
– Žinau.
– Tai va. Grįžk. O dėl pinigų… Jeigu nenori pervesti šešių tūkstančių, pervesk bent tris. Likusią dalį kaip nors vėliau.
Eglė užsimerkė. Ne iš skausmo. Iš nuovargio.
– Jūs po viso to pokalbio prašote bent pusės sumos?
– Aš prašau dėl šeimos.
– Dėl Gretos.
Ona staigiai iškvėpė.
– Greta irgi šeima.
– Tada tegul Tomas perveda jai savo pinigus.
– Jis tokių pinigų neturi!
– Vadinasi, vestuvės bus kuklesnės.
– Kokia tu pasidarei kieta.
– Ne. Aš tik nustojau būti patogi.
Po to skambučio prasidėjo dešimt ramių dienų.
Eglė išsinuomojo nedidelį vieno kambario butą už du šimtus aštuoniasdešimt eurų per mėnesį. Ne miesto pakraštyje, bet ir be jokios prabangos. Lagaminą pastatė prie spintos. Nusipirko du puodelius, naują rankšluosčių komplektą ir stalinę lempą. Vakarais ji grįždavo ten ir nebegirdėdavo priekaištų, kad vėl „ne taip“ supjaustė duoną, ne ten padėjo puodą ar ne tokiu tonu atsakė Tomui.
Ji dirbo drabužių konstruktore mažoje siuvimo dirbtuvėje. Jau seniai galėjo imtis privačių užsakymų, bet Tomas kiekvieną kartą nepatenkintas raukydavosi:
– Vėl tavo skudurėliai? Geriau normaliu darbu užsiimtum.
Dabar tie „skudurėliai“ per pirmą mėnesį jai atnešė septynis šimtus keturiasdešimt eurų. Tada atsirado dar vienas užsakymas. Paskui – nuolatinė klientė, kuri atsivedė seserį.
Rasa pasakė:
– Susikurk atskirą puslapį. Parodyk, ką darai.
– Aš nemoku gražiai rašyti.
– Užtat moki gražiai siūti.
Eglė taip ir padarė. Be skambių pažadų, be tuščių šūkių. Tik nuotraukos, dydžiai, audiniai ir terminai. Po mėnesio jos eilė buvo užpildyta trims savaitėms į priekį.
Tomas pasirodė rugpjūčio pabaigoje.
Jis laukė jos prie nuomojamo buto laiptinės. Rankose laikė puokštę. Ne jos mėgstamas chrizantemas, o raudonas rožes – tokias, kokias pirkdavo bet kuriai moteriai, kai norėdavo atrodyti dosnus.
– Labas, – tarė jis.
– Ko atėjai?
– Pasikalbėti.
– Kalbėk.
Jis žvilgtelėjo į kiemą.
– Gal pakylam pas tave?
– Ne.
– Egle, aš viską supratau.
– Ką būtent?
– Kad per karštai pasielgiau. Mama irgi. Ji seno kirpimo žmogus, kartais pasako per aštriai.
– Ji pasako labai tiksliai. Ypač tada, kai mano, kad aš negirdžiu.
Tomas nepatenkintas susiraukė.
– Na, užteks jau kabinėtis prie žodžių.
– Tu atėjai taikytis ar aiškinti, kodėl aš vėl kalta?
Jis nuleido puokštę žemiau.
– Aš pavargau. Namuose neįmanoma būti. Mama kasdien graužia. Greta su savo sužadėtiniu reikalauja pinigų. Automobilio paskola spaudžia. Aš… žodžiu, supratau, kad be tavęs man blogai.
Eglė linktelėjo.
– Žinoma, blogai. Aš juk apmokėdavau tavo patogų gyvenimą.
– Nekalbėk taip.
– O kaip man kalbėti?
Jis nužvelgė jos rankinę, tvarkingą suknelę, ramų veidą.
– Tu pasikeitei.
– Ne. Tiesiog anksčiau tu matei tik tai, kas tau buvo naudinga.
Tomas žengė arčiau.
– Pradėkim iš naujo. Aš pasikalbėsiu su mama. Niekas daugiau nelies pinigų.
– Prašymas dėl skyrybų jau pateiktas.
– Jį galima atsiimti.
– Aš neatsiimsiu.
Tomas stipriai sukando dantis.