– Dėl šešių tūkstančių eurų?
– Ne dėl sumos. Dėl melo. Dėl tavo žodžių „susikrauk daiktus“. Dėl to, kad net dabar atėjai ne pas mane, o pasiimti atgal seno patogumo.
– Aš tave myliu.
Eglė pažvelgė į gėlių puokštę jo rankoje.
– Tu myli tai, kad aš apmoku sąskaitas, prie stalo tyliu ir pervedu pinigus neklausinėdama.
– Tai nesąžininga.
– O mane vadinti išlaikytine buvo sąžininga?
Tomas staigiai pakėlė akis.
– Aš taip nesakiau.
– Tavo mama sakė. O tu tylėjai. Man to visiškai pakako.
Jis numetė puokštę ant suoliuko.
– Na ir gyvenk viena. Pažiūrėsim, kiek ilgai ištempsi.
– Ištempsiu.
– Su savo suknelėmis?
– Taip. Su savo suknelėmis.
Jis nuėjo greitai, beveik bėgte. Eglė rožių nepakėlė. Po minutės iš laiptinės išėjo kaimynė, žvilgtelėjo į puokštę ir paklausė:
– Čia jūsų?
– Ne, – ramiai atsakė Eglė. – Matyt, supainiojo adresą.
Rugsėjį ją pakvietė vesti praktinį užsiėmimą miesto amatų centre. Grupė buvo nedidelė: paprastos moterys, norinčios išmokti siūti sau. Eglė stovėjo prieš jas su matavimo juosta ant kaklo ir netikėtai pajuto keistą lengvumą. Niekas neklausė, kam ji privalo būti dėkinga. Niekas jos darbo nevadino niekais. Niekas nereikalavo atiduoti savo pinigų svetimoms svajonėms.
Po pamokos prie jos priėjo maždaug šešiasdešimties moteris.
– Jūs aiškinate taip, lyg visą gyvenimą būtumėte mokytojavusi.
– Ne, – šyptelėjo Eglė. – Tiesiog daug kartų teko pradėti iš naujo.
Moteris linktelėjo.
– Tai jaučiasi.
Tą vakarą Eglė nusipirko naują lagaminą. Ne prabangų, ne brangų, bet tvirtą, tamsiai žalią, su patogia rankena. Senojo pilko ji neišmetė. Paliko Rasos sandėliuke.
– Tegul pabūna, – pasakė ji. – Jis mane išvežė iš ten, iš kur reikėjo išvažiuoti.
Rasa nusijuokė.
– O naujasis kam?
– Kelionei. Užsiregistravau į audinių parodą Kaune.
– Viena?
– Viena.
Spalį teismas juos išskyrė be riksmų, dramų ir ilgų scenų. Tomas atėjo kartu su Ona. Ji sėdėjo šalia jo koridoriuje ir apsimetė Eglės nematanti. Tačiau kai Tomas nuėjo prie lango, buvusi anyta pasilenkė arčiau.
– Patenkinta?
– Rami.
– Tomas per tave visai palūžo.
– Per mane jis tiesiog nebegali gyventi mano sąskaita.
– Tu žiauri moteris.
Eglė įsidėjo pasą į rankinę.
– Ne. Aš tik daugiau nebe jūsų.
Ona jau ketino kažką atrėžti, bet Tomas grįžo. Jis atrodė vienu metu ir piktas, ir sutrikęs.
– Egle, paskutinį kartą klausiu. Tu tikrai nenori normaliai susitarti?
– Dėl ko?
– Na… bent jau padėti uždaryti automobilio skolą. Juk tiek metų buvome kartu.
Ji pažvelgė į jį be pykčio, bet ir be menkiausio virptelėjimo balse.
– Tomai, tu prašei manęs šešių tūkstančių eurų savo mamai. Paskui jūs abu bandėte apsimesti, kad šeimą sugrioviau aš. Dabar prašai padengti skolą už automobilį. Ar tu bent kartą atėjai paprasčiausiai atsiprašyti?
Jis nusuko akis.
– Juk sakiau, kad tada per karštai sureagavau.
– Tai nėra atsiprašymas.
– Ko tau dar reikia?
– Nieko. Štai čia ir yra skirtumas.
Po skyrybų Eglė išėjo į lauką. Diena buvo sausa, vėsi, be ypatingo grožio, be šventinės muzikos, be kokių nors ženklų iš dangaus. Tiesiog diena, kai viena ilga istorija pasibaigė.
Ji nuėjo iki stotelės, bet į pirmą atvažiavusį autobusą neįlipo. Vietoj to paskambino Rasai.
– Viskas.
– Kaip tu?
Eglė pažvelgė į savo atspindį stotelės stikle. Kaštoniniai plaukai surišti į kuodą, paltas užsegtas, rankoje – naujas tamsiai žalias lagaminas kelionei.
– Lygiai.
– Važiuok pas mane. Pažymėsim arbata.
– Atvažiuosiu. Tik iš pradžių užsuksiu į dirbtuves. Ten laukia užsakymas.
– Tu nepataisoma.
– Priešingai. Aš kaip tik pasitaisiau.
Po savaitės Tomas atsiuntė trumpą žinutę: „Mama sako, kad vis tiek galėtum padėti Gretai. Ji čia niekuo dėta.“
Eglė perskaitė ir pirmą kartą per ilgą laiką neėmė ieškoti tokio atsakymo, kuris nieko neįskaudintų. Ji parašė:
„Mano pinigai daugiau nebespręs jūsų šeimos problemų.“
Tada įsidėjo telefoną į rankinę.
Dirbtuvėse kvepėjo nauju audiniu ir nuo lygintuvo kylančiais garais. Ant stalo gulėjo tamsiai mėlynos suknelės iškarpos moteriai, kuri išėjusi į pensiją nusprendė vaidinti mėgėjų teatre. Eglė perbraukė delnu per medžiagą, patikrino peties liniją ir nusišypsojo.
Už lango kažkas garsiai ginčijosi. Gretimoje patalpoje juokėsi mokinės. Gyvenimas judėjo toliau – be Tomo, be Onos, be prašymų „skubiai pervesti“ ir be svetimų skolų.
Eglė įjungė lempą.
Žirklės jos delne gulė tvirtai.
Senas pilkas lagaminas liko praeityje. O šeši tūkstančiai eurų vis dar gulėjo jos sąskaitoje. Ne kaip kerštas. Ne kaip įrodymas. Kaip tyli atrama moteriai, kuri laiku išgirdo tiesą ir pagaliau pasirinko save.