Prieš akis vėl šmėkštelėjo raktai, sviesti jai į veidą. Tada — tas šlykštus įrašas socialiniuose tinkluose. Ir dar Janinos juokas telefono ragelyje, aštrus, pašaipus, iki šiol lyg įsirėžęs į klausą.
— Esu pasirengusi.
Eglė nežymiai linktelėjo, tarsi tokio atsakymo ir laukė.
— Tuomet pradedame. Šiandien parengiu pareiškimą policijai dėl sukčiavimo. Rytoj jį pateiksime.
Iš kontoros jie išėjo jau įdienojus. Lietus buvo liovęsis, o pro sunkius debesis prasimušė blyški, šalta spalio saulė. Rasa ėjo šalia tėvo ir pirmą kartą per labai ilgą laiką pajuto, kad kažkas jos viduje pajudėjo. Baimė, kuri iki šiol laikė ją už gerklės, pamažu traukėsi. Jos vietą užėmė ne džiaugsmas ir ne palengvėjimas, o kieta, šalta valia.
Tą patį vakarą ji namuose rūšiavo dokumentus, dėliojo sąskaitas ir sutartis į atskiras krūveles, kai vėl suskambo durų skambutis. Rasa sustingo. Priėjo prie durų, pažvelgė pro akutę ir pamatė iškreiptą Tomo veidą.
Ji atrakino.
Tomas stovėjo ant slenksčio susivėlęs, pajuodusiais paakiais. Kvėpavo sunkiai, tarsi būtų bėgęs laiptais, nors liftas name veikė.
— Tu rimtai nuėjai pas advokatę? — išpyškino jis vos tik durys prasivėrė.
— O tau kas?
— Man kas?! — jis žengė į priekį, bet Rasa nepasitraukė nė per žingsnį. — Man paskambino ir pasakė, kad tu tikrinaisi kredito istoriją! Tu bent suvoki, ką darai? Tu nori pasodinti mano motiną?
— Aš noriu sužinoti, iš kur mano vardu atsirado paskolos, kurių neėmiau. Ir noriu, kad tie, kurie jas paėmė, atsakytų pagal įstatymą.
Tomas lyg įaugo į grindis. Jo lūpos staiga pabalo.
— Tu nieko neįrodysi. Nieko. Mama serga. Jai spaudimas, širdis. Jeigu jai kas nors nutiks, tai gulės ant tavo sąžinės. Girdi? Ar bent akimirką pagalvojai, kas bus, jeigu ji atsidurs ligoninėje? O jeigu bus dar blogiau? Tu sugebėsi su tuo gyventi?
— Tavo motina pati atsakinga už savo sveikatą. Lygiai taip pat, kaip ir už savo poelgius. Tu — taip pat.
Jis žiūrėjo į ją taip, tarsi matytų svetimą žmogų.
— Tu pasikeitei. Anksčiau buvai kitokia.
— Anksčiau aš bijojau. Dabar man nebėra ko prarasti.
Tomas staigiai apsisuko ir nuėjo lifto link. Rasa uždarė duris, užrakino jas ir kelioms sekundėms atsirėmė nugara. Jos rankos virpėjo, bet viduje buvo tuščia ir ramu.
Kitą rytą, lygiai devintą, paskambino Eglė.
— Rasa, pareiškimas policijai paruoštas. Po valandos užsuksiu jūsų paimti. Važiuosime kartu.
Rasa persirengė santūriu sijonu, apsivilko baltą palaidinę, plaukus susuko į kuodą ir išėjo iš namų. Prie laiptinės jau laukė Eglė. Ji stovėjo prie automobilio ir kalbėjo telefonu. Pamačiusi Rasą, trumpai linktelėjo, užbaigė pokalbį ir įsidėjo mobilųjį į rankinę.
— Turime naujienų, — pasakė ji. — Patikrinau vienos paskolos duomenis. Tos, kuri buvo keturių šimtų eurų. Spėkite, kas nurodyta kaip pinigų gavėja?
Rasa net neprireikė ilgai galvoti.
— Janina?
— Būtent. Lėšos pervestos į jos sąskaitą kitą dieną po sutarties sudarymo. Tai jau labai rimtas įrodymas. Jie net nepasivargino normaliai paslėpti pėdsakų. Vadinasi, byla mūsų rankose atrodo gerokai tvirčiau, nei maniau. Važiuojam.
Jos įsėdo į automobilį ir išsuko iš kiemo. Policijos komisariate buvo triukšminga, kažkas ginčijosi prie langelio, koridoriumi vaikščiojo pareigūnai, skambėjo telefonai. Eglė judėjo užtikrintai, lyg puikiai žinotų kiekvieną šio pastato kampą. Ji priėjo prie reikiamo kabineto, pasisveikino su budinčiu pareigūnu ir padėjo ant stalo tvarkingą segtuvą.
— Pareiškimas dėl sukčiavimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnis. Įrodymai pridėti.
Pareigūnas priėmė dokumentus, uždėjo antspaudą, užregistravo ir išdavė pranešimo taloną. Rasa paėmė lapelį, pažvelgė į numerį ir tik tada iki galo suprato: viskas prasidėjo iš tikrųjų. Tai nebebuvo tik pokalbis advokatės kabinete. Nebebuvo tik jos nuoskauda. Dabar tai tapo byla.
Vos joms išėjus į lauką, suskambo Rasos telefonas. Numeris buvo paslėptas. Ji sekundę dvejojo, tada paspaudė atsiliepimo mygtuką.
Iš garsiakalbio pasigirdo Janinos balsas. Šįkart jame nebuvo nė lašo juoko. Tik sausas, piktas šaltis.
— Tai vis dėlto nubėgai į policiją? Nieko. Dar pasigailėsi. Ir aš turiu pažįstamų. Sužinosi, ką reiškia vargą vargti.
Rasa nieko neatsakė. Tiesiog nutraukė skambutį ir ramiai įsidėjo telefoną į rankinę.
Eglė klausiamai pažvelgė į ją.
— Anyta. Grasina.
— Pratinkitės, — tarė advokatė. — Tai tik pradžia. Kai jie supras, kad jūsų nebeįbaugina, grasinimų daugės. O paskui ims siūlyti susitarimus. Štai tada bus svarbiausia nesusvyruoti.
Rasa linktelėjo. Jos jau važiavo atgal į Eglės biurą, kai telefonas vėl suskambo. Šį kartą ekrane švietė mamos vardas.
— Rasyte, kur tu? — Birutės balsas drebėjo.
— Su advokate. Kas nutiko?
— Pas mane ką tik atėjo Janina. Pati. Atsisėdo ant suoliuko prie laiptinės ir sėdi. Sako, neišeis, kol tu neatšauksi pareiškimo policijai. Dar aiškina, kad jai širdį spaudžia, ir jeigu ji mirs, tu būsi kalta. Kaimynai susirinko, visi žiūri.
Rasa taip stipriai suspaudė telefoną, kad pirštų krumpliai pabalo.
— Mama, užsirakink duris ir niekur neik. Aš tuoj atvažiuoju.
Kai Rasa ir Eglė privažiavo prie tėvų namo, prie laiptinės jau buvo susibūrusi nedidelė minia. Kelios pensininkės nuo gretimų suoliukų, jauna mama su vežimėliu, du vyrai iš kitos laiptinės — visi spoksojo į tą patį suoliuką, ant kurio sėdėjo Janina.
Anyta buvo apsimuturiavusi kaklą pilka pūkine skara, užsidėjusi tamsius akinius ir kaire ranka laikėsi už krūtinės. Atrodė kenčianti, beveik scenai pasiruošusi aktorė. Šalia jos gulėjo pravira rankinė, iš kurios kyšojo vandens buteliukas ir vaistų pakuotė.
Rasa išlipo iš automobilio. Janina tuoj pat pakėlė galvą ir prabilo taip garsiai, kad girdėtų visas kiemas:
— Štai ji! Atėjo! Žiūrėkit, žmonės gerieji! Tikra marti! Iš sergančios senos moters mašiną atėmė, o dabar dar ir policijai apskundė. Nori mane į kalėjimą įkišti. Kad ten numirčiau. Ir už ką? Už tai, kad pas gydytojus važinėjau!
Minia suūžė. Rasa jau pravėrė burną, bet Eglė lengvai palietė jos alkūnę ir pati žengė į priekį.
— Janina, — jos balsas nuskambėjo aiškiai ir tvirtai. — Aš esu Rasos advokatė. Tai, ką jūs dabar darote, vadinama šmeižtu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnis. Už viešą tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios žmogaus garbę ir orumą, skleidimą numatyta atsakomybė. Ar tikrai norite tęsti?
Janina užsikirto, tarsi būtų paspringusi savo pačios žodžiais, ir akimirką nutilo. Tačiau labai greitai atsigavo.
— Nekiškit man čia savo straipsnių! Aš ligotas žmogus. Mano širdis. Mane tuoj greitoji išveš. Ir jūs, Rasa, už tai atsakysit. Ir jūs, advokate, atsakysit. Aš viską įrašysiu.
— Įrašinėkite, — ramiai atsakė Eglė. — Aš jus jau įrašinėju. Visi jūsų žodžiai bus pridėti prie bylos. Be to, turime ir liudytojų. Kaimynai puikiai girdėjo, ką ką tik kalbėjote.
Janina sukando dantis ir nutilo. Tuo metu Algirdas, kuris iki šiol stovėjo laiptinės tarpduryje, nulipo prie suoliuko. Jis kalbėjo garsiai, bet nerėkė:
— Janina, prašau jus išeiti iš šios teritorijos. Čia namo gyventojų erdvė. Prie šios laiptinės gyvena mano žmona ir mano kaimynai. Jeigu per penkias minutes neišeisite, kviečiu policiją. Visus dokumentus turiu: ir dėl automobilio, ir dėl paskolų, kurias jūs su sūnumi paėmėte mano dukters vardu. Norite tęsti — tęskite, tik jau su antrankiais.
Minioje kažkas sukrutėjo. Pensininkės susižvalgė. Vienas vyras iš gretimos laiptinės garsiai pratarė:
— Tai čia ji paskolas marčiai ant galvos užkrovė? Na ir reikalai.
— Taip, — patvirtino Eglė. — Trys paskolos. Visos sudarytos Rasai nežinant. Pinigai panaudoti poilsiui, buitinei technikai ir nešiojamam kompiuteriui. Ikiteisminis tyrimas jau pradėtas.
Dabar žmonės ėmė šnabždėtis visai kitaip. Jauna mama su vežimėliu apsisuko ir nuvažiavo tolyn. Viena pensininkė sučiaupė lūpas ir pasmerkiančiai papurtė galvą.
Janina suprato, kad žiūrovus praranda. Ji staigiai pagriebė rankinę, pakilo nuo suoliuko ir pro sukąstus dantis iškošė:
— Nieko. Tiesa mano pusėje. Dar pamatysit, su kuo susidėjot.
Tada greitu žingsniu, beveik bėgte, patraukė iš kiemo. Tamsius akinius nusismaukė jau po keliolikos žingsnių.
Algirdas nulydėjo ją akimis ir atsisuko į dukrą.
— Viskas, eikit į vidų. Mama labai jaudinasi.
Birutė laukė jų prieškambaryje. Veidas buvo išbalęs, rankos virpėjo.
— Išėjo?
— Išėjo, — pasakė Algirdas. — Ir negrįš. Viską įrašėme.
Jis padėjo žmonai atsisėsti ant kėdės ir įpylė vandens. Tuo metu Eglė nuėjo į virtuvę, atsidarė nešiojamąjį kompiuterį ir ėmė rengti pareiškimo papildymą.
— Visa tai keliaus į bylą, — paaiškino ji, greitai rinkdama tekstą. — Grasinimai, šmeižtas, bandymas daryti spaudimą. Teismai tokių dalykų nemėgsta. O kai Janina pradės pasakoti apie silpną širdį, mes jau turėsime šios dienos jos pasirodymo vaizdo ir garso įrašus.
Kitą rytą Eglė paskambino Rasai labai anksti.
— Rasa, yra naujienų. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį dėl sukčiavimo. Šiandien dieną pas Janiną bus atliekama krata.
Rasa atsisėdo ant lovos krašto. Ikiteisminis tyrimas. Tie žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis. Tik ne jai — jiems.
— O kas bus Tomui?
— Jį taip pat kvies apklausai. Byloje jis figūruoja kaip bendrininkas. Jeigu ekspertizė patvirtins, kad parašai suklastoti, atsakomybės neišvengs abu.
Dieną Rasa nuvažiavo į darbą, bet susikaupti negalėjo. Ji žiūrėjo į ekraną, skaitė tas pačias eilutes po kelis kartus ir vis tiek nesuprato, ką mato. Trečią valandą popiet atėjo Eglės žinutė: „Krata atlikta. Paimtas nešiojamasis kompiuteris, dokumentai, banko kortelės. Janina bandė užsirakinti vonioje. Nepadėjo.“
Po valandos paskambino Tomas. Jo balsas virpėjo ir trūkinėjo.
— Rasa… Rasyte… Ką tu padarei? Pas mus atėjo. Mamą vos neišvežė į ligoninę. Spaudimas beveik du šimtai. Ji guli ir nesikelia. Tu supranti, kad ją žudai?
— Aš pateikiau pareiškimą ne dėl jos sveikatos. Aš kreipiausi dėl sukčiavimo. Tai du skirtingi dalykai.
— Koks dar sukčiavimas! Na, paėmėm truputį. Na, išleidom. Juk šeima! Mes būtume viską grąžinę. Tikrai būtume! Tiesiog nespėjom!
— Turėjai pusantrų metų grąžinti. Negrąžinai nieko. Nusipirkai nešiojamąjį kompiuterį, o man pasakei, kad gavai premiją. Tuo metu aš taupiau maistui ir važinėjau autobusu. Prisimeni? Ar bent kartą paklausei, ar turiu pinigų bilietui?
Ragelyje įsivyravo tyla.
— Aš nežinojau. Galvojau, kad tu viską turi.
— Aš neturėjau nieko, Tomai. Tu tiesiog to nematei.
Jis nutilo. Rasa girdėjo tik jo kvėpavimą — sunkų, dažną, neramų.
— Tu gali atsiimti pareiškimą? Prašau. Aš viską grąžinsiu. Mes viską grąžinsim. Tik atsiimk.
— Ne. Ikiteisminis tyrimas taip paprastai neatšaukiamas. Net jeigu aš pati to norėčiau.
— Tada nežinau, kas bus.
Ir jis padėjo ragelį.
Tą patį vakarą Rasa sėdėjo pas tėvus. Algirdas įjungė virdulį ir sustojo prie lango, žvelgdamas į kiemą.