Rasa kurį laiką tylėjo, o paskui prabilo pirmoji:
— Jis skambino. Maldavo atsiimti pareiškimą. Sakė, kad mama miršta.
Algirdas net neatsisuko nuo lango.
— Ji nemiršta. Ji vaidina. Taip, kaip vaidino visus tuos metus.
Rasa nuleido akis į rankas.
— Žinai… man jo beveik gaila. Tomas visą gyvenimą gyveno po motinos padu. Net tuos kreditus imdamas jis naudojosi mano paso kopija, kurią jam davė ji. Jis pats nemoka gyventi. Tarsi be jos nurodymų nežinotų, kur žengti.
Tėvas lėtai atsigręžė. Jo žvilgsnis buvo ilgas, sunkus, bet ne piktas.
— Tai jo nepateisina, Rasa. Jis ne vaikas. Suaugęs vyras. Turėjo darbą, žmoną, namus. Jis galėjo pasirinkti tave. Bet pasirinko motiną. Paskui — kreditus. Paskui — melą. Ir tai buvo jo paties sprendimas.
Ji linktelėjo. Šie žodžiai skaudėjo, bet kartu kažką joje sustatė į vietas.
Kitą dieną Eglė pakvietė Rasą į savo kabinetą — reikėjo aptarti, kaip ruoštis teismui.
— Civilinė byla paskirta kitai savaitei, — ramiai paaiškino ji, dėliodama ant stalo dokumentų kopijas. — Prašysime pripažinti kredito sutartis negaliojančiomis. Taip pat reikalausime, kad Tomas ir Janina grąžintų visas panaudotas sumas, be to, priteistų neturtinę žalą. Baudžiamoji byla eis atskirai, bet įrodymų ten pakanka.
Rasa klausėsi, tačiau jautėsi taip, lyg stovėtų prie stataus skardžio krašto. Vienas žingsnis — ir niekas nebebus kaip buvę.
Teismo rytą ji pabudo dar prieš žadintuvą. Už lango iš lėto krito pirmasis sniegas, minkštai guldydamas baltą sluoksnį ant automobilių stogų ir šaligatvių. Rasa apsivilko tamsiai mėlyną, griežto kirpimo suknelę, susirišo plaukus ir išėjo iš namų. Prie laiptinės jos jau laukė Algirdas.
— Pasiruošusi?
— Taip.
Jiedu įsėdo į automobilį. Rasa pasuko raktelį, variklis tyliai suūžė, ir mašina pajudėjo iš kiemo.
Teismo salėje žmonių buvo nedaug. Vienoje pusėje — Rasa, jos tėvai ir Eglė. Kitoje — Tomas su Janina. Anyta sėdėjo susispaudusi ant suolo, įtraukusi galvą į pečius, kvėpavo sunkiai, tarsi kiekvienas įkvėpimas jai kainuotų pastangų. Tomas į Rasą nežiūrėjo. Jis buvo įsmeigęs akis į grindis.
Posėdį pradėjo teisėja — maždaug penkiasdešimties metų moteris pavargusiu, bet susikaupusiu veidu. Eglė atsistojo ir aiškiai, be jokio nereikalingo jausmingumo, išdėstė ieškinį. Sukčiavimas. Parašų klastojimas. Trys kreditai, kurių bendra suma siekė apie du tūkstančius eurų. Prašymas priteisti neturtinę žalą. Reikalavimas kredito sutartis pripažinti negaliojančiomis.
Kai advokatė baigė, teisėja pakėlė akis į Janiną.
— Atsakove, galite pasisakyti.
Janina atsistojo. Jos rankos drebėjo taip, kad net popieriai, kuriuos ji laikė, čežėjo. Ji pravėrė burną, bet vietoj žodžių pasigirdo verksmas — garsus, skardus, demonstratyvus. Ašaros riedėjo skruostais, o ji jas braukė delnais, dar labiau ištepdama veidą.
— Aš nekalta! Mane pačią apgavo! Aš maniau, kad šeimoje taip galima! Juk mes savi! Taip, pinigus išleidau, bet aš sergantis žmogus, man gydytis reikia! Aš grąžinsiu! Viską grąžinsiu!
Teisėja griežtai ją nutraukė:
— Nusiraminkite. Atsisėskite.
Janina pakluso, bet dar ilgai kūkčiojo, vis pažiūrėdama tai į sūnų, tai į teisėją. Tomas šalia jos sėdėjo sustingęs, išbalęs, lyg iš jo būtų išsiurbtas visas kraujas.
Tada žodis buvo suteiktas jam. Tomas pakilo, pasitaisė marškinių apykaklę ir prabilo tyliai, beveik neaiškiai.
— Pripažįstu. Taip, kreditai buvo paimti. Taip, be žmonos žinios. Bet aš nenorėjau, kad viskas taip baigtųsi. Mama sakė, jog tai tik laikinai, kad greitai viską padengsime. Paskui viskas įsisuko… Aš pasimečiau. Aš nenorėjau Rasai pakenkti.
Teisėja pažvelgė į jį virš akinių.
— O kas, jūsų manymu, turėjo mokėti įmokas už kreditus, paimtus jūsų sutuoktinės vardu?
Tomas nuleido galvą.
— Nežinau. Aš apie tai negalvojau.
Salėje įsivyravo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip kažkas koridoriuje už durų nutolino žingsnius.
Po maždaug valandos teismas paskelbė sprendimą. Kredito sutartys pripažintos negaliojančiomis. Tomas ir Janina įpareigoti atlyginti visas panaudotas lėšas. Rasai taip pat priteista penkių šimtų eurų neturtinės žalos kompensacija.
Teisėjai dar skaitant rezoliucinę dalį, Janina staiga atsistojo ir, nelaukusi pabaigos, išėjo iš salės. Tomas dar akimirką delsė. Jis mestelėjo į Rasą trumpą, aštrų žvilgsnį.
— Dabar patenkinta?
Rasa žiūrėjo tiesiai jam į akis.
— Ne, Tomai. Nepatenkinta. Bet man ramu. Pagaliau viskas vyksta teisingai.
Jis lyg norėjo dar kažką atsakyti, tačiau tik apsisuko ir išėjo paskui motiną.
Algirdas švelniai suėmė dukters ranką.
— Viskas, dukra. Važiuojam namo.
Iš teismo pastato jie išėjo į apsnigtą gatvę. Rasa atsisėdo į savo automobilį, perbraukė delnu per vairą ir netikėtai pati sau nusišypsojo. Pirmą kartą po labai ilgo laiko jai nebereikėjo niekam teisintis.
Praėjo pusė metų. Už lango buvo gegužė, o virš šaligatvių sklandė balti pūkai, lyg pavėlavęs sniegas. Rasa pravėrė orlaidę, ir į butą įslinko šilto asfalto, jaunos lapijos ir artėjančios vasaros kvapas.
Dabar ji gyveno viena. Skyrybos įvyko greitai — Tomas nesiginčijo, nes ginčytis nebuvo dėl ko. Butas liko Rasai. Automobilis, kaip ir anksčiau, priklausė tik jai. Visus kreditus teismas panaikino.
Baudžiamoji byla baigėsi prieš mėnesį. Tomas ir Janina buvo pripažinti kaltais dėl sukčiavimo, tačiau, atsižvelgus į prisipažinimą ir dalinį žalos atlyginimą, jiems skirtos lygtinės bausmės. Po pusantrų metų lygtinai kiekvienam. Taip pat bauda ir pareiga grąžinti Rasai likusią skolą.
Tą popietę Rasa sėdėjo virtuvėje ir peržiūrinėjo senas nuotraukas, kai suskambo telefonas. Ekrane pasirodė Tomo numeris.
Ji kurį laiką žiūrėjo į šviečiantį ekraną, paskui atsiliepė.
— Labas, — tyliai tarė jis. — Ar galėčiau užsukti? Esu netoliese.
— Kam?
— Pasikalbėti. Prašau. Ilgai neužtruksiu.
Rasa sutiko. Po penkiolikos minučių pasigirdo durų skambutis. Tomas stovėjo ant slenksčio sulysęs, su patamsėjusiais paakiais, išblukusiais marškiniais. Rankoje laikė maišelį apelsinų.
— Užeik.
Jis įėjo į virtuvę, atsisėdo ant paties kėdės krašto ir padėjo apelsinus ant stalo.
— Kaip tu?
— Gerai. Dirbu. Gyvenu.
— Girdėjau. Greta pasakojo. Sakė, kad laikaisi.
Rasa nieko neatsakė.
Tomas nuleido akis.
— Atėjau atsiprašyti.
Ji atsisėdo priešais jį ir susidėjo rankas ant kelių.
— Per tuos šešis mėnesius daug galvojau, — pradėjo jis. — Aš juk niekada iš tikrųjų negyvenau pats. Visada šalia buvo mama. Ji nuspręsdavo, ką turiu daryti. Kur eiti. Su kuo būti. Net dėl tų kreditų… Ji pasakė: „Reikia.“ Ir aš neprieštaravau. Maniau, kad ji geriau žino. Bet ji nežinojo. Ji tiesiog naudojosi. Manimi. Tavimi. Visais.
Jis perbraukė delnu per veidą, lyg bandytų nusivalyti nuovargį.
— Kai tavęs nebeliko šalia, pamačiau, kokia ji iš tikrųjų. Ji mane išvarė, Rasa. Tikra motina išvarė savo sūnų. Pasakė, kad esu nevykėlis, kad dėl manęs ji dabar turi teistumą, ir kad dar privalau jai mokėti už butą.
Rasa klausėsi tylėdama. Kiekvienas jo sakinys krito sunkiai, tarsi šlapia žemė ant karsto dangčio.
— Likau vienas. Be darbo. Be namų. Be žmonos. Ir tik tada supratau, kad praradau viską. Viską, kas buvo tikra. Aš praradau tave.
Jis nutilo. Ilgai žiūrėjo į savo rankas, suspaustas ant kelių.
— Žinau, kad neturiu teisės nieko prašyti. Bet vis tiek paklausiu. Gal galėtume pabandyti iš naujo? Aš pasikeičiau. Daugiau neleisiu mamai kištis. Susirasiu darbą. Viską ištaisysiu.
Rasa ilgai žiūrėjo į jį. Paskui jos žvilgsnis nuslydo prie lango, už kurio vėjas judino medžių šakas.
— Tomai, aš dėkinga, kad tai pasakei. Kadaise labai laukiau tų žodžių. Tik dabar jau per vėlu.
Jis krūptelėjo, tarsi būtų gavęs smūgį. Rasa kalbėjo toliau, vis dar žiūrėdama į langą:
— Aš ant tavęs nebepykstu. Ir nuoskaudos, atrodo, nebeliko. Tiesiog nebenoriu grįžti atgal. Išmokau gyventi nesidairydama per petį. Išmokau pati spręsti, pati mokėti sąskaitas, pati rinktis, kur važiuoti savaitgalį. Nebijau pareiti namo ir rasti skandalą. Nebenukrūpčioju nuo telefono skambučių. Aš laisva. Ir šitos laisvės daugiau į nieką nekeisiu.
Tomas nuleido galvą.
— Vadinasi, ne?
— Ne. Linkiu tau gero. Noriu, kad susirastum darbą, kad išmoktum gyventi pats. Gal tau tikrai reikėjo visa tai pereiti, kad pagaliau suaugtum. Bet mūsų kelias kartu baigėsi.
Jis dar kurį laiką sėdėjo nejudėdamas. Tada atsistojo, paėmė nuo stalo suglamžytą maišelį su apelsinais ir lėtai nuėjo prie durų. Ant slenksčio atsigręžė.
— Ačiū, kad neišvarei iš karto.
— Saugok save, Tomai.
Jis išėjo. Durys užsidarė tyliai, be trenksmo.
Rasa kelias sekundes pastovėjo prieškambaryje. Tada grįžo į virtuvę, įjungė virdulį ir atvertė aplanką su dokumentais. Ten gulėjo santuokos nutraukimo liudijimas, teismo sprendimas dėl kreditų ir automobilio dovanojimo sutartis. Ji pirštu perbraukė per oficialų popierių ir nusišypsojo.
Po valandos ji įsėdo į automobilį ir nuvažiavo pas tėvus. Mašina buvo švari, išplauta dar vakar, o salone silpnai kvepėjo vanile. Prie tėvų namo žydėjo medžiai. Rasa pastatė automobilį ir išlipo. Birutė stovėjo prie laiptinės ir kalbėjosi su kaimyne. Pamačiusi dukrą, ji plačiai nusišypsojo.
— O mes kaip tik apie tave šnekam! Ona klausia, ar tiesa, kad dabar pati visur važinėji.
— Tiesa. Ir man tai patinka.
Ona palinksėjo.
— Šaunuolė. Dar prisimenu, kas čia prieš pusmetį darėsi. O dabar — ramybė.
— Ramybė yra gerai, — atsakė Rasa ir pabučiavo mamą į skruostą.
Jos pakilo į butą. Algirdas sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį. Išvydęs dukrą, jis padėjo laikraštį į šalį ir nusiėmė akinius.
— Atvažiavai. Kaip laikaisi?
— Gerai, tėti. Tomas šiandien buvo užėjęs.
Algirdo kakta susiraukė.
— Prašėsi atgal?
— Taip. Aš atsisakiau.
Tėvas kelias akimirkas tylėjo, paskui linktelėjo.
— Teisingai padarei.
Birutė įpylė arbatos, padėjo ant stalo sausainių. Jie sėdėjo trise ir kalbėjosi apie paprastus dalykus: darbą, orą, vasaros planus.
— Pasiimsiu atostogų ir nuvažiuosiu prie jūros, — pasakė Rasa. — Savo mašina. Viena.
Tėvai susižvalgė.
— Viena nebijosi? — paklausė mama.
Rasa nusišypsojo.
— Ne. Aš jau nieko nebebijau.
Algirdas patenkintas šyptelėjo.
— Štai čia tai mano dukra.
Kai Rasa išvažiavo, saulė jau leidosi. Ji atsisėdo už vairo, nuleido langą ir giliai įkvėpė vakaro oro. Galinio vaizdo veidrodėlyje šmėstelėjo pažįstama figūra. Ant tolimesnio suolelio prie gretimo namo sėdėjo Janina. Viena, be įprasto klausytojų būrelio. Ji žiūrėjo tiesiai į Rasą, bet nejudėjo ir nešaukė.
Rasa užvedė variklį ir lėtai išriedėjo iš kiemo. Jai nereikėjo nei signalizuoti, nei manevruoti, nei sustoti. Ji tiesiog žiūrėjo į priekį.
Po pusvalandžio ji sustojo prie prekybos centro. To paties pastato vitrinoje, kur buvo automobilių aksesuarų parduotuvė, degė šviesa. Rasa užėjo vidun ir nusipirko ryškiai raudoną vairo užvalkalą. Grįžusi prie automobilio, ji užtempė jį ant vairo, perbraukė delnu per naują paviršių ir nusišypsojo.
Tai buvo dovana. Sau. Už drąsą. Už kantrybę. Už naują gyvenimą.
Ji įjungė variklį, pasileido mėgstamą radijo stotį ir nuvažiavo namo. Priekyje laukė šiltas gegužės vakaras ir visas gyvenimas, kurį dabar ji rinkosi pati.