— Vis krapštosi ir krapštosi.
Janina kilstelėjo ranką ir pasitaisė skrybėlę, tarsi nuo to priklausytų visa kelionės sėkmė.
— Sakiau tau, Mantai, reikėjo važiuoti be jos. Būtumėte palikę jai kelionę kitiems metams, o mes būtume ramiai pailsėję. Man sąnarius pagaliau saulė būtų pašildžiusi.
— Mama, užteks.
Mantas susiraukė, nekantriai truktelėdamas pečiais.
— Ir taip vos susitarėm.
Tą pačią akimirką žmonių minioje šmėstelėjo pažįstama striukė. Rasa artėjo tiesiai jų link, žingsniuodama ramiai, bet tvirtai. Šalia jos, juokingai smulkiais žingsneliais skubėdamas ir tempdamas paskui save vaikišką lagaminėlį pingvino pavidalu, kulniavo Domas.
Mantas akimirkai neteko žado. Veide sustingusi šypsena atrodė lyg priklijuota.
— Rasa? O jis čia ką veikia?
Rasa sustojo per žingsnį nuo vyro. Jos veide nebuvo nei pykčio, nei isterijos, nei ašarų.
— Kaip tai ką? Skrenda prie jūros.
Mantas karštligiškai dirstelėjo į eilę prie keturiasdešimt antro registracijos langelio. Keli žmonės jau ėmė smalsiai sukti galvas į jų pusę.
— Rasa, tu gal iš proto išsikraustei?
Jis priėjo arčiau ir balsą nuleido iki šiurkštaus šnypštimo.
— Mes juk vakar viską aptarėm! Jo bilietuose nėra! Aš tau aiškiai pasakiau: įrašėm mamą! Mūsų taip nepraleis!
Janina grėsmingai palinko prie marčios, lyg ketintų ją vien savo žvilgsniu nustumti nuo kelio.
— Rasyte, čia jau peržengtos visos ribos. Kam vaikui nervus tampai? Atsitempei į oro uostą tam, kad dabar apsisuktum ir vežtum atgal? Duok Mantui pasus ir siųsk berniuką namo taksi.
Domas išsigandęs prisispaudė prie mamos kojos.
— Aš niekur taksi nevažiuosiu.
Rasa dar tvirčiau suspaudė sūnaus delną.
— Atsiprašau, gal galite minutėlę?
Mantas neišlaikė. Jis staigiai puolė prie registracijos stalo, pakeliui petimi kliudydamas vyrą su kuprine.
— Patikrinkite mūsų rezervaciją! Kazlauskas Mantas, Kazlauskienė Rasa ir Kazlauskienė Janina!
Darbuotoja su oro linijų skarele ant kaklo abejingu veidu ėmė barškinti klavišais.
— Taip, matau. Trys keleiviai. Prašyčiau jūsų asmens dokumentų.
Mantas pergalingai atsigręžė į žmoną.
— Girdėjai? Trys keleiviai! Rasa, nebedaryk gėdos. Duok dokumentus, mes visą eilę stabdom.
— Tu teisus, Mantai.
Rasa iš palto kišenės ištraukė savo pasą.
— Trys keleiviai.
Ji ramiai žengė žingsnį atgal.
— Tik aš su jumis neskrendu.
Mantas sustingo, vis dar laikydamas ištiestą ranką.
— Kaip tai neskrendi?
— Paprastai.
Rasa iš kuprinės išsitraukė du atspausdintus kelionės patvirtinimus.
— Kaip gerai, kad prieš tris savaites žvilgtelėjau į tavo nešiojamąjį kompiuterį. Kol tu planavai savo „staigmenas“, aš irgi nesėdėjau sudėjusi rankų. Iš mūsų taupomosios sąskaitos pasiėmiau lygiai savo pusę. Ir dar atostoginius. Dviem bilietams kaip tik užteko.
Ji lengvai kilstelėjo lapus, parodydama juos Mantui.
— Mes su Domu skrendame į kitą pajūrio kurortą. Iš kito išvykimo sektoriaus. Mūsų skrydis po dviejų valandų.