Janina taip ir sustingo prasižiojusi. Dar prieš akimirką tryškęs kovingumas iš jos veido dingo lyg nupūstas.
— Tu… tu paėmei pinigus iš bendros sąskaitos? — pagaliau išspaudė ji.
— Tik tai, kas priklausė man, Janina, — ramiai atsakė Rasa. — Mano dalį. Uždirbtą sąžiningai.
Ji pažvelgė į anytą tokiu šaltu, ramiu žvilgsniu, kad ši nevalingai žengtelėjo atgal.
— O mes tai kaip?! — sucypsėjo Janina.
Manto veidas ėmė marguoti raudonomis dėmėmis. Jis staigiai puolė prie žmonos, mėgindamas išplėšti iš jos rankų lapus, tačiau Rasa nė nemirktelėjusi įkišo juos atgal į kuprinę ir užsegė užtrauktuką.
— Jūs skrendate taip, kaip ir ketinote, — pasakė ji.
Jos balsas buvo lygus, be pykčio, be ašarų, be jokio virpesio.
— Kambarys jums paruoštas puikus. Dvivietis. Jūra šilta, oras geras. Sąnarius pasilepinsite, saldumynų paragausite. Niekas nesimaišys po kojomis, niekam nereikės nuolat priminti užsidėti kepuraitės nuo saulės. Tobulos atostogos suaugusiam vyrui ir jo mamai.
— Rasa, tuoj pat grįžk! — pratrūko Mantas.
Jis jau nebekalbėjo, o rėkė. Eilėje stovintys žmonės nesivaržydami atsisuko į juos. Vieni smalsiai stebėjo, kiti nepatenkinti kraipė galvas.
— Kelialapis pirktas trims! Už tave sumokėta!
— Susigrąžinsi per kelionių organizatorių, — abejingai tarė Rasa. — O jei nepavyks, tiesiog gyvensite dviviečiame kambaryje dviese. Erdviau bus.
Ji pasisuko į sūnų, kuris tyliai stovėjo šalia ir stipriai spaudė savo mažą kuprinę.
— Einam, Domai. Mums dar reikia praeiti patikrą.
— Ei! — suriko Mantas.
Jis staigiai atsigręžė į motiną. Pyktis taip iškreipė jo veidą, kad jis akimirkai tapo beveik neatpažįstamas.
— Čia tu ją taip nuteikei, mama!
Jis bejėgiškai mostelėjo rankomis.
— Aš juk sakiau, kad ji sukels sceną! Sakiau, kad nereikia nieko keisti slapčia! Tai buvo tavo sumanymas!
Janina akimirksniu užsidegė.
— Tai dabar aš kalta?!
Ji piktai dūrė pirštu sūnui į krūtinę.
— Pats sakei, kad ji iki paskutinės minutės nieko nesupras! Pats kartojai, kad pastatysime prieš faktą ir nebus kur jai dėtis! Skuduras tu, Mantai, o ne vyras! Žmona tave ant piršto vynioja!
Rasa nebelaukė, kol jie išsiaiškins, kuriam iš jų pirma šovė į galvą toks „genialus“ planas. Jai tai jau nebeturėjo jokios reikšmės. Ji paėmė Domą už rankos ir nuėjo tolyn.
Už nugaros dar ilgai girdėjosi prislopinti Janinos šūksniai ir Manto pasiteisinimai. Jie barėsi prie registracijos stalo, visiškai nepaisydami aplinkinių žmonių nepasitenkinimo ir vis garsėjančio murmesio.
Po dviejų savaičių Rasa gulėjo plastikiniame gulte ir stebėjo, kaip Domas iš šlapio smėlio stato didžiulę pilį.
Bangos tyliai čežėjo, ridendamos smulkius akmenukus. Saulė leidosi vis žemiau, o vanduo pamažu nusidažė rausvais atspalviais.
Ant mažo staliuko trumpai suvibravo telefonas. Atėjo dar viena Manto žinutė. Jau penkta tą dieną.
„Rasa, mes grįžome. Reikia pasikalbėti. Mama visą poilsį sugadino, galvą išūžė. Parvažiuok namo, aptarsime, kaip gyvensime toliau.“
Rasa net neatidarė susirašinėjimo. Tiesiog nubraukė pranešimą nuo ekrano.
Ji paėmė stiklinę šaltų sulčių, trumpam užsimerkė ir giliai įkvėpė sūraus pajūrio oro. Domo smėlio pilis atrodė vis įspūdingiau.
O aptarinėti jai nebebuvo ko.