— Kale tu, — pro sukąstus dantis iškošė Tomas.
Rasa atsigręžė į vyrą. Jos veidas buvo ramus, net pernelyg ramus.
— Rytoj išsikraustote. Abu.
Tie žodžiai nukrito į virtuvės tylą sunkiai, tarsi akmenys ant grindų.
Tomas nustojo kaitinti dešrelę ir lėtai pakėlė akis.
— Kur?
— Pas mamą. Pas ką tik norite. Kad ir į pasaulio kraštą. Man visiškai tas pats.
— Aš čia registruotas! — užriko jis, staiga paraudęs.
— Laikinai deklaruotas, — pataisė Rasa. — Šiandien jau pateikiau prašymą panaikinti tavo deklaraciją. Pagrindas paprastas — šeimos santykiai faktiškai nutrūkę. O rytoj paduodu prašymą dėl skyrybų.
Ievai iš rankų išsprūdo sausų makaronų gabalas. Trupiniai pabiro ant stalo.
— Ką reiškia skyrybų? O kaip aš?
Rasa trumpai nusijuokė. Juoke nebuvo nė lašo linksmybės — tik nuovargis ir netikėjimas tokiu aklumu.
— Tavęs aš neįsivaikinau. Tad susirenki daiktus ir keliauji.
— Mes niekur neisim! — Tomas trenkė plaukų formavimo žnyples ant stalo. — Čia ir mano namai! Aš čia remontą dariau!
— Perklijavai tapetus koridoriuje? Gali nusilupti ir išsinešti.
Ji apsisuko ir nuėjo į miegamąjį.
Ketvirtadienio vakaras.
Tą dieną Rasa iš darbo grįžo anksčiau nei įprastai. Vos pravėrusi duris pajuto keistą tuštumą. Bute tvyrojo tyla.
Ji užėjo į svetainę.
Ant grindų stovėjo du kelioniniai krepšiai ir trys juodi šiukšlių maišai, prigrūsti daiktų.
Ant sofos sėdėjo Ieva — su pūkine striuke, kepure ir paraudusiomis akimis. Akivaizdu, kad neseniai verkė.
Tomas rūkė balkone.
Rasa įjungė šviesą.
— Puiku. Spėjote susikrauti iki man grįžtant.
Tomas grįžo iš balkono ir, net nepasivarginęs nusisukti, išpūtė dūmus tiesiai į kambarį.
— Mes išeinam. Bet pinigus grąžinsi. Už komunalinius. Ir už remontą.
— Žinoma, — ramiai linktelėjo Rasa. — Pervesiu į kortelę. Kai tik tu man pervesi pusę būsto paskolos įmokų už trejus mūsų santuokos metus. Išeina penkiolika tūkstančių eurų. Skaičiuojam dabar?
Tomo žandikaulis įsitempė. Skruostuose sujudėjo raumenys.
— Užspring savo butu. Gyvate.
Jis griebė vieną krepšį. Ieva pakilo nuo sofos ir užsimetė kuprinę ant peties.
Rasa priėjo prie svetainės durų ir atsistojo taip, kad užstotų išėjimą.
Jos akys nuslydo per Ievą: naujutėlaitė pūkinė striukė, natūralios odos aulinukai, žinomo prekės ženklo pirkinių krepšys. Tada žvilgsnis sustojo ties striukės rankove.
— Nusivilk striukę.
Ieva sustingo.
— Ką?
— Sakau, nusivilk striukę. Ir kuprinę atidaryk.
Tomas numetė krepšį ant grindų.
— Tau visai galvoj negerai? Lauke minus du!
Rasa nė nepažvelgė į jį. Ji žiūrėjo tik į Ievą.
— Šita striukė pirkta rugsėjį. Už mano premiją. Kaip dovana „darbo paieškoms“. Darbo nesusiradai. Vadinasi, dovana atšaukiama.
— Rasa, prašau! — Ieva prisiplojo prie sienos. — Aš sušalsiu! Neturiu kitos žieminės striukės! Mama viską išmetė, kai kraustėsi!
— Man tai nerūpi. Nusivilk.
Ieva pažvelgė į brolį, tarsi ieškodama bent menkiausios atramos.
Tačiau Tomas tylėjo. Jis tik spoksojo į grindis.
— Tomai, pasakyk jai ką nors! — kūkčiodama maldavo Ieva.
Rasa žengė arčiau.
— Arba striukė lieka čia, arba dabar pat kviečiu policiją ir pranešu apie vagystę. Mano kremą už septyniasdešimt eurų pavogei. Čekius turiu. Važiuosim į komisariatą aiškintis, ar Ona juo rankeles tepėsi, ar ne?
Ašaros nuriedėjo Ievai per skruostus. Drebančiais pirštais ji atsegė užtrauktuką.
Striukė nukrito ant grindų. Po ja liko tik plonas megztinis.
Rasa koja pastūmė striukę sofos pusėn.
— O dabar durys ten.
Jie išėjo į koridorių. Tomas tempė maišus, o Ieva ėjo susigūžusi, apsikabinusi save rankomis.
Rasa liko tarpduryje ir tyliai stebėjo, kaip jie laukia lifto.
Durys prasivėrė. Tomas įžengė pirmas. Ieva dar atsisuko. Jos lūpos virpėjo.
— Tu tikra pabaisa, — iškošė ji.
Rasa nieko neatsakė. Tik paspaudė lifto durų uždarymo mygtuką. Po akimirkos koridoriuje spragtelėjo sunkus užraktas.
Ji grįžo į virtuvę.
Bute įsivyravo tobula, net skambanti tyla.
Nebebuvo svetimo prakaito kvapo. Nebebuvo kepintų svogūnų tvaiko. Nebebuvo jokio svetimo buvimo jos namuose.
Rasa išsitraukė iš kišenės mažą raktelį ir atrakino pakabinamą spyną ant didelio balto šaldytuvo.
Viduje buvo švaru.
Ji nusišypsojo.