Nei „kaip laikosi Tomas“, nei „perduok jam linkėjimų“, nei bent jau „vaikui padėsiu kitaip“. Nieko. Tik tas sausas: tegul pasirašo. Lyg jo paties vaikas būtų ne žmogus, o eilutė dokumente, kurią galima tiesiog išbraukti.
Tą akimirką iš koridoriaus atsklido žingsniai. Tylūs, lengvi, basomis per linoleumą.
Tomas sustojo virtuvės tarpduryje. Su pižama, nusėta raketomis, susivėlusiais nuo pagalvės plaukais ir dar miego pilnomis akimis. Jis žiūrėjo į Eglės rankose laikomą telefoną, iš kurio ką tik sklido balsas.
– Mama, čia tėtis skambina?
Eglė atsisuko. Staiga nutilo. Jos veide akimirkai šmėstelėjo kažkas nepatogaus – ne gėda, veikiau sutrikimas. Ji nebuvo pasiruošusi pamatyti vaiko. Ji juk atėjo pas „buvusią žmoną“, o ne pas motiną.
Padėjau puodelį ant stalo, priėjau prie Tomo ir pritūpiau šalia.
– Ne, saulele, čia ne tėtis. Teta atėjo sutvarkyti vieno reikalo. Eik į savo kambarį, aš tuoj ateisiu, gerai?
Jis dar kartą pažvelgė į Eglę. Į jos telefoną. Paskui į mane. Linktelėjo ir nuėjo. Girdėjau, kaip sučežėjo antklodė, kaip vėl įsijungė animacinis filmukas.
Uždariau jo kambario duris ir kelias sekundes likau stovėti koridoriuje. Atsirėmiau kakta į staktą. Tada lėtai iškvėpiau ir grįžau į virtuvę. Viduje viskas buvo suspausta į kietą gumulą. Mano sūnus girdėjo, kaip jo tėvas kalba apie „įgrisusias moteriškes“. Jam septyneri. Jis jau supranta. Gal ne kiekvieną žodį, bet toną – tikrai.
Eglė padėjo telefoną ant stalo ekranu žemyn. Andrius, matyt, jau buvo nutraukęs pokalbį – pasakė viską, ką norėjo. Virtuvėje įsivyravo tyla. Tik sieninis laikrodis kapsėjo sekundes, čiaupas kriauklėje retkarčiais nulašėdavo, o iš viršaus, iš kaimynų buto, dusliai skverbėsi muzika. Stovėjau prie durų ir galvojau, ar Eglė jau suvokė, kad Andrius jos negins. Ar vis dar tiki pasaka, kad jis „plyšta pusiau“.
Ir tada ji padarė tai, ko visai nesitikėjau. Pakeitė toną. Visiškai.
– Paklausyk, – prabilo ji švelniau, beveik užjaučiamai. – Aš matau, kad tau nelengva. Viena su vaiku, darbas, viskas ant tavo pečių. Suprantu. Pasikalbėkim kaip moteris su moterimi. Kam tau tie teismai, antstoliai, nervai? Pasirašyk, ir visos išsiskirstysime ramiai. Gal padėsime kitaip – dovanomis vaikui, drabužiais. Žmogiškai. Be popierių.
Žiūrėjau į ją ir vieną vienintelę sekundę net pagalvojau: o jeigu ji teisi? Gal iš tiesų taip būtų paprasčiau? Pasirašyti. Nebeskambinti. Nebeskaičiuoti. Nebelaukti kiekvieno mėnesio pirmos dienos pavedimo, kurio vis tiek nebus. Tiesiog išbraukti Andrių iš finansinės gyvenimo pusės taip pat, kaip jau išbraukiau iš asmeninės.
Gal tikrai būtų lengviau.
Bet Eglė neištvėrė. Jai būtinai reikėjo pridėti dar vieną sakinį.
– Nes, žinai, – ji palinko per stalą arčiau manęs, ir jos kvepalų kvapas pasidarė beveik dusinantis, – Andrius juk gali ir išeiti iš darbo. Oficialiai. Gaus pinigus vokelyje, ir tu tada išvis nieko nebematysi. Nė euro. Mes kaip nors gyvensim. O štai tu su vaiku…
Ji neužbaigė. Ir nereikėjo.
Tai jau nebebuvo prašymas. Tai buvo grasinimas. Aiškus, konkretus, ištartas mano virtuvėje, kai įrašymas vis dar veikė.
Pažvelgiau jai tiesiai į akis. Ramiai. Be pykčio ir be baimės. Užkišau plaukų sruogą už ausies ir pasakiau:
– Jūs ką tik, įsijungus įrašui, pasakėte, kad jūsų vyras pasirengęs oficialiai mesti darbą tam, kad nemokėtų alimentų savo vaikui. Ir kad jūs abu apie tai žinote. Ačiū. Man tai pravers.
Eglė sustingo. Jos ranka su bordo spalvos nagais liko nejudanti ant stalo.
– Koks dar įrašas?..
Linktelėjau į lentynos pusę. Ten stovėjo mano telefonas. Tiesiai, šviečiančiu ekranu.
Eglė pasuko galvą. Pamatė. Ir išbalo.
Aš uždėjau delną ant aplanko su dokumentais.
Atsegiau segtuvą. Neskubėdama, taip, kaip darbe atverčiu dokumentus prieš tiekėją, kuris bando nepagrįstai užkelti kainą. Ramiai, tvarkingai, be jokio skubėjimo. Kiekvienas lapas buvo savo vietoje.
– Štai, – pirmąjį lapą pasukau į Eglę. – Čia mokėjimų suvestinė. Dvidešimt keturi mėnesiai. Žalia spalva pažymėti gauti pavedimai. Raudona – praleisti mėnesiai. Matote? Trylika raudonų eilučių. Trylika mėnesių be pinigų.
Eglė žiūrėjo. Nagai nebekaukšėjo į stalviršį – jos rankos gulėjo visiškai sustingusios.
– Toliau, – perverčiau puslapį. – Skolos apskaičiavimas. Pagal teismo įsakymą – po šimtą penkiasdešimt keturis eurus per mėnesį, tai yra dvidešimt penki procentai nuo atlyginimo. Trylika nesumokėtų įmokų. Atėmus du vienkartinius pavedimus – gimtadieniui ir Naujiesiems, po šimtą eurų. Bendra suma – tūkstantis aštuoni šimtai du eurai.
Ištariau tai be jokio spaudimo. Be pasimėgavimo, be triumfo. Tiesiog skaičius. Faktus. Tai, ką moku geriausiai – sudėlioti viską į vietas.
Eglė pakėlė į mane akis. Jose jau nebebuvo to pasitikėjimo savimi, su kuriuo ji įžengė į mano virtuvę. Dabar ten mačiau ką kita – sutrikimą.
– Kiek?.. – tyliai paklausė ji. – Jis sakė, kad ten du šimtai. Na, daugiausia trys.
– Tūkstantis aštuoni šimtai du, – pakartojau. – Eurai. Skaičiavimas čia. Kiekvienoje eilutėje nurodyta data ir suma. Galite pasitikrinti.
Eglė paėmė lapą. Jos pirštai vos pastebimai virpėjo, o ankstesnio užtikrintumo nebuvo likę nė ženklo.