Ji jau nebe taip užtikrintai traukė iš rankinės savo atsineštą lapelį. Akys šokinėjo per eilutes: sausis, vasaris, kovas. Raudona, raudona, žalia. Vėl raudona. Dar viena raudona. Mačiau, kaip prasmė pamažu pasiekia jos sąmonę. Ne iš karto — po gabalėlį. Ji dėliojosi mintyse: ne du šimtai ar trys šimtai eurų, o tūkstantis aštuoni šimtai du. Ne „šiek tiek vėluoja“, o beveik pusės metų vaiko pinigai. Keturiems tūkstančiams pradiniam įnašui ji taupo kiekvieną eurą, o beveik du tūkstančiai Tomui — esą tik „formalumas“.
Aš atverčiau kitą lapą.
– O čia – pareiškimo antstoliui kopija. Registracijos numeris, data – šešta diena. Prieš savaitę. Vykdomoji byla jau pradėta.
– Ką tai reiškia? – Eglės balsas pasikeitė. Jis tapo plonesnis, tylesnis. Iš tos moters, kuri dar visai neseniai mano koridoriuje kaukšėjo kulniukais ir kalbėjo iš aukšto, beveik nieko nebuvo likę.
– Tai reiškia, kad per artimiausias dvi ar tris savaites antstolis pareikalaus informacijos apie jo sąskaitas. O paskui jos bus apribotos, kol skola bus visiškai padengta. Visos sąskaitos. Ir ta, į kurią jūs kaupiate pradiniam įnašui.
Aš nejutau jokio triumfo. Nebuvo jokio saldaus pasitenkinimo. Viduje tiesiog pasidarė tylu. Lyg ilgai būtum nešusi sunkų maišą ir pagaliau padėjusi jį ant grindų.
Eglė staigiai atsistojo. Taburetė perbraukė grindis šiurkščiu garsu. Ji griebė telefoną ir surinko Andriaus numerį. Vienas signalas, antras – šįkart jis nekėlė. Trečias. Ketvirtas. Tik po penkto atsiliepė.
– Tu man melavai, – Eglė kalbėjo skubėdama, rydama žodžių galus. Balsas virpėjo. – Du šimtai, taip? Du šimtai?! Ji čia turi dokumentus – tūkstantis aštuoni šimtai du! Antstoliai! Jie užblokuos sąskaitą! Koks dar būstas, Andriau? Koks pradinio įnašo kaupimas, jeigu tu pusmetį nemokėjai savo vaikui?!
Girdėjau, kaip kitame laido gale jis kažką murmėjo. Tyliai, padrikai. Matyt, bandė teisintis.
Eglė jo neišklausė. Paspaudė skambučio pabaigos mygtuką. Telefoną įmetė į rankinę, ėmė segti užtrauktuką, bet pirštai neklausė, o užtrauktukas strigo. Ji trūktelėjo smarkiau, užsimetė rankinę ir patraukė durų link.
Prie slenksčio sustojo. Atsisuko į mane.
– Kodėl man visa tai parodei?
Stovėjau tarpduryje, petimi atsirėmusi į staktą. Segtuvas vis dar gulėjo ant virtuvės stalo atverstas.
– Todėl, kad jūs atėjote į mano namus, į mano butą, kuriame miega mano vaikas, – ramiai pasakiau. – Ir pareikalavote, kad atsisakyčiau pinigų, kurie pagal įstatymą priklauso jam. Ne man. Jam. Septynerių metų berniukui, kuris nori kuprinės su raketa. Aš jums nieko neskolinga. Ir jokių atsisakymų nepasirašysiu.
Eglė timptelėjo durų rankeną ir išėjo. Durys trinktelėjo. Paskui stojo tyla.
Dar kurį laiką likau stovėti prieškambaryje. Ore tebekybojo jos kvepalų kvapas – saldus, svetimas. Iš virtuvės sklido atvėsusios grikių košės dvelksmas. Iš Tomo kambario nesigirdėjo nė garso. Vadinasi, užmigo.
Priėjau prie lentynos ir paėmiau telefoną. Ekrane švietė įrašymo laikas: keturiasdešimt septynios minutės ir keturiolika sekundžių. Paspaudžiau „stabdyti“. Failą išsaugojau. Dar persiunčiau sau į elektroninį paštą – dėl visa ko, kad būtų atsarginė kopija.
Tada atsisėdau ant tos pačios taburetės, ant kurios ką tik sėdėjo Eglė. Ji dar buvo šilta. Ant stalo liko jos atsineštas popierius – „pareiškimas dėl atsisakymo“. Paėmiau jį dviem pirštais, gražiai sulanksčiau ir įdėjau į segtuvą. Toks dokumentas irgi gali praversti.
Tą vakarą, maždaug apie dešimtą, telefone sušvito pranešimas. Pervedimas – keturi šimtai penkiasdešimt eurų. Nuo Andriaus. Be jokio komentaro, be žinutės, be paaiškinimo. Pirmą kartą per pusmetį – pats, be mano skambučių ir priminimų.
Po mėnesio man parašė antstolis: Andriaus sąskaitai pritaikytas apribojimas, o tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt du eurai nurašyti skolai padengti. Likutis – nulis. Skola uždaryta.
Eglė dingo. Smulkmenų nežinau ir, tiesą sakant, nenoriu žinoti. Matyt, kai ji rimtai suskaičiavo skaičius, būstas su žmogumi, kurio sąskaitos areštuotos, nebeatrodė toks puikus planas.
Po sąskaitų apribojimo Andrius nustojo skambinti Tomui. Anksčiau paskambindavo kas dvi ar tris savaites – trumpai, labiau dėl varnelės. Dabar stojo visiška tyla. Tomas vieną kartą paklausė:
– Mama, o tėtis dar paskambins?
– Nežinau, mažyli, – atsakiau. – Bet aš esu šalia.
Jis linktelėjo ir nuėjo dėlioti konstruktoriaus. Septyneri – toks amžius, kai vaikai supranta daugiau, negu suaugusiesiems norėtųsi.
Rugpjūtį nupirkau jam kuprinę. Mėlyną, su raketa – būtent tą. Stovėjau parduotuvėje, laikiau ją rankose ir galvojau: šitie pinigai nėra išmalda. Ne malonė. Ne kažkieno gerumas. Tai priklauso mano sūnui vien todėl, kad jis gimė. Ir pirmą kartą per dvejus metus man nereikėjo dėl to žemintis.
Vakare stovėjau prieškambaryje. Durys buvo užrakintos. Paprastos durys – baltos, su paprasta spyna. Prieš mėnesį aš jas atidariau svetimam žmogui, atėjusiam atimti to, kas priklausė mano vaikui. O dabar durys vėl buvo tik durys. Į butą, kuriame mes su Tomu buvome saugūs. Kuriame kvepėjo grikiais, o ne svetimais kvepalais. Ir kuriame ant lentynos gulėjo telefonas – jau be jokio įrašo.
O jūsų kada nors prašė atsisakyti savo teisių vien tam, kad kažkam kitam būtų patogiau?