Butą užliejo tikra, tiršta tyla — ne tuštuma, o beveik apčiuopiamas ramybės sluoksnis. Katė atsargiai išlindo iš po lovos, prisėlino prie Rasos, atsisėdo šalia ir pažvelgė į ją taip, lyg pagaliau būtų supratusi, kas čia iš tikrųjų šeimininkauja.
Rasa iš spintelės išsiėmė taurę, įsipylė šiek tiek vyno, įsitaisė ant sofos ir staiga pajuto tai, ko nejautė jau daugybę metų: šitie namai vėl priklauso jai. Be svetimų šešėlių kampuose, be svetimų kvapų, be amžino murmesio: „Pas mus taip nedaroma.“
Praėjo savaitė. Septynios dienos be triukšmo. Septyni vakarai be šauksmo: „Rasa, kur mano kojinės?“ Ir septyni rytai be budraus anytos šnabždesio: „Kavos tau jau nebereikėtų, tokiame amžiuje…“ Tai buvo beveik rojus. Vis dėlto Rasa nujautė: audra tik apsimeta pasitraukusi.
Ir ji neklydo. Sekmadienį, per pietus, durų skambutis sučirškė ilgai ir grėsmingai, tarsi kažkas būtų paskambinęs pavojaus varpu. Rasa žvilgtelėjo pro akutę ir kreivai šyptelėjo. Už durų stovėjo Mantas — nesiskutęs, susiglamžęs, rankoje laikydamas gvazdikų puokštę. Gvazdikų! Gėlių, kurios labiau primena ne šventę, o jos priešingybę.
— Labas, — tarė jis, nuleidęs akis. — Gal galim pasikalbėti?
— Žinoma, — ramiai atsakė Rasa. — Čia, laiptinėje.
— Rasa, nereikia rengti spektaklio.
— Mantai, spektaklis baigėsi praėjusį penktadienį. Artistai išsiskirstė, klounai irgi išėjo.
Jis žengė arčiau, tarsi tikrintų, kiek dar gali sau leisti.
— Aš pagalvojau… gal mes abu truputį persistengėm.
— Abu? — Rasa vos kilstelėjo antakį. — Aš septynerius metus rijau viską tylėdama, o tu tai vadini „truputį persistengėm“?
Mantas padėjo gėles ant lentynėlės prie durų, lyg mėgintų pažymėti teritoriją.
— Mama nerimauja. Sako, gal tau tiesiog krizė…
— Mantai, mano krizė baigėsi tą akimirką, kai baigėsi kantrybė.
Jis linktelėjo, sutrikęs, nežinodamas, kur dėti rankas.
— Tai gal tada… aš galėčiau grįžti?
— Ne.
— Kodėl?
— Nes tavo lagaminas ir tavo mama jau rado vienas kitą. Netrukdyk jų laimei.
Po kelių dienų pasirodė Ona. Atsinešė maišelį mandarinų ir veidą žmogaus, kurį ką tik pakvietė į apklausą.
— Rasa, aš, aišku, viską suprantu. Darbas, nuovargis… Bet juk mes šeima.
— Šeima, Ona, buvome iki tos dienos, kai nusprendėte, kad mano virtuvė yra jūsų poilsio bazė.
Anyta rūpestingai išdėliojo mandarinus ant stalo, tarsi citrusiniais vaisiais būtų įmanoma atsiprašyti.
— Aš tik norėjau, kad Mantas gyventų šiltai. Jis nėra labai savarankiškas.
— Priminkite, kiek jam metų? — paklausė Rasa, išimdama puodelius.
— Vyrai kaip vaikai. Jiems reikia moters, kuri…
— …maitintų, tvarkytų ir dar moralą skaitytų? Ačiū, aš jau pavargau.
Ona teatrališkai pavartė akis.
— Tu per daug išdidi. Taip gyventi negalima, Rasa. Reikia būti minkštesnei.
— O jūs pernelyg įsitikinusi, kad visas gyvenimas telpa jūsų virtuvėje. Aš į ją daugiau nebegrįšiu.
Tą patį vakarą paskambino teta Lina, vyro giminaitė, balsu, kuriame tilpo visas pasaulio skausmas.
— Rasute, brangioji, kaip tu galėjai taip pasielgti su Mantu?
— O kaip jis elgėsi su manimi, buvo viskas gerai?
— Jis vyras. Jie turi silpnybių.
— Aš irgi turiu. Pavyzdžiui, nemėgstu, kai mane naudoja vietoje durų kilimėlio.
Padėjusi ragelį Rasa dar ilgai vaikščiojo po butą pirmyn ir atgal, negalėdama rasti sau vietos.