Viduje viskas kunkuliavo. Kodėl ji apskritai turėtų teisintis dėl to, kad mėgina apsaugoti savo namus ir ramybę?
Penktadienį Mantas vėl pasirodė prie durų. Be gėlių, be šypsenos, net be apsimestinio švelnumo. Tiesiog atėjo, tarsi būtų gavęs oficialų šaukimą.
— Aš viską apgalvojau, — tarė jis. — Sutinku ieškoti kompromiso.
— Tai reiškia, kad užsuksi tik per šventes ir be mamos?
— Na… mama galėtų ateiti, bet iš anksto susitarus.
Rasa trumpai prunkštelėjo.
— Susitarimai su jumis primena pažadus nuo pirmadienio pradėti sportuoti. Skamba gražiai, bet niekas jų nesilaiko.
Mantas žengė arčiau.
— Juk aš tavo vyras.
— Buvai.
— Palauk, mes dar neišsiskyrę.
— Šitą galima pataisyti.
Jo lūpos susispaudė į ploną liniją.
— Tu rimtai pasiruošusi sugriauti šeimą vien dėl to, kad mama kelis kartus užėjo nepaskambinusi?
— Mantai, „kelis kartus“ yra tada, kai žmogus netyčia suvalgo tavo sausainį. O kai kažkas metų metus gyvena tavo erdvėje, sprendžia, kas bus tavo virtuvėje, ir nusavina tavo savaitgalius, tai jau ne atsitiktinumas. Tai okupacija.
Jam išėjus, Rasa liko sėdėti tyloje. Baimė niekur nedingo, tik ji buvo ne dėl ateities. Labiausiai gąsdino suvokimas, kiek metų ji nugyveno stengdamasi nieko neužgauti. Ir būtent tame nuolatiniame „tik kad niekam nebūtų blogai“ ji po truputį buvo pametusi save.
Kitą rytą jai nebereikėjo ilgai svarstyti. Gana. Taškas.
Teismo salėje tvyrojo popieriaus, seno linoleumo ir pavargusios kasdienybės kvapas. Teisėja, protingo, bet nuvargusio veido moteris, pakėlė akis nuo dokumentų ir uždavė pirmą klausimą:
— Rasa, ar jūs reikalaujate santuokos nutraukimo ir turto padalijimo?
— Taip. Butą įsigijau dar iki santuokos. Visi dokumentai yra pas mane.
Ona kaipmat pagyvėjo.
— Bet mano sūnus ten gyveno!
— Gyveno, — ramiai linktelėjo Rasa. — Tik gyventi ir turėti nuosavybės teisę yra du skirtingi dalykai.
Mantas irgi neišlaikė:
— Bet mes juk šeima. Tu žadėjai…
— Aš žadėjau gerbti tave, o ne perduoti savo gyvenimą tavo mamai. Nepainiok, Mantai.
Teisėja lengvai pabeldė rašikliu į stalą.
— Prašau be emocijų.
Tačiau Ona, pajutusi menkiausią pauzę, vėl įsiterpė:
— Jei žiūrėtume žmoniškai, Rasa, pati supranti, tas butas tau liko iš tėvo. Galėtum parduoti, padėti mums pabaigti namą…
Rasa pažvelgė į ją ramiai. Pavargusi, bet visiškai tvirtai.
— Žmoniškai žiūrint, svetimo palikimo nederėtų laikyti savu.
Po šių žodžių salėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip kažkas verčia bylos lapus.
Sprendimas buvo priimtas greitai: santuoka nutraukiama, turto dalybų nėra. Butas priklauso Rasai. Ir tuo viskas pasakyta.
Koridoriuje jie dar kartą susidūrė akis į akį. Mantas žiūrėjo į grindis.
— Vadinasi, štai kaip?
— Taip, Mantai. Būtent taip. — Rasa iš rankinės ištraukė raktus. — Šitų tau daugiau neprireiks.
Ona, žinoma, nesusilaikė:
— Rasa, tu dar pasigailėsi!
— Galbūt, — šyptelėjo ji. — Bet tikrai ne savo pačios namuose.
Vakare Rasa vėl įsipylė taurę vyno. Katinas patenkintas susirangė šalia, kaip visada tada, kai bute pagaliau įsivyraudavo tvarka.
— Na ką, — tyliai kreipėsi ji į jį, — atrodo, nuo šiol gyvensime be nekviestų svečių.
Ir tame sakinyje netikėtai nuskambėjo ne vienatvė. Jame buvo kažko tikro pradžia. Naujo. Ramaus. Jos pačios.