— O koks skirtumas, vaikeli?
— Esminis. Teisininkas įrašo tai, ką leidžia įstatymas. O frazė apie tai, kad „nepretenduoju į profesines galimybes“, jau nebe apie teisę. Ji apie tai, kad iš anksto atsisakyčiau karjeros, o paskui net nedrįsčiau prisiminti, jog ją apskritai turėjau. Tokių dalykų teisininkai patys nuo savęs neprirašo. Tokie sakiniai atsiranda papildomai.
Ona liovėsi šypsojusis.
— Ką tu čia nori pasakyti?
— Nieko nenoriu pasakyti. Aš tiesiog skaitau. Garsiai. Juk pati prašėte, kad viskas būtų atvirai.
Tomas žvilgsniu šokinėjo nuo manęs prie motinos ir atgal. Pirmą kartą per visą vakarą jo veide atsirado išraiška žmogaus, kuris pagaliau ima suprasti, kokį dokumentą pats atsinešė.
— Aštuntas punktas, — tęsiau ir pastūmiau aplanką jo pusėn. — Šitas. Perskaityk. Pats.
Jis paėmė lapus. Palinko arčiau. Mačiau, kaip juda jo lūpos.
Aštuntame punkte buvo parašyta, kad jei santuoka nutraukiama žmonos iniciatyva, ji per vieną mėnesį privalo išsikraustyti iš bendro būsto ir neturi teisės į kompensaciją už remontui bei įrengimui skirtas lėšas. Remontui ir įrengimui — tiems patiems, kuriuos planavome daryti naujame bute. Tame, kurį ketinome pirkti kartu, su paskola, o pradiniam įnašui aš jau buvau atsidėjusi pinigų iš savo atlyginimo — taip, iš to paties, uždirbto prie kablelių.
— Čia ne taip… — Tomas pakėlė akis. — Čia turbūt šablonas, tiesiog liko nuo…
— Nuo ko liko, Tomai? Nuo ankstesnės nuotakos?
Kambaryje pasidarė tylu. Ona pakilo nuo sofos.
— Na jau, — tarė ji. — Gana čia kelti scenas. Normalus dokumentas, padorūs žmonės tokius pasirašo. Tu dabar iš nieko darai dramą. Tomai, pasakyk jai.
Tomas nieko nepasakė.
Jis sėdėjo įsmeigęs akis į aštuntą puslapį ir tylėjo. Ir tas tylėjimas buvo baisesnis už visą sutartį. Sutartį, kad ir kokia ji būtų, galėjo surašyti svetimas teisininkas. O tylėjo jis. Tas pats žmogus, kuris po trijų savaičių turėjo stovėti šalia manęs ir ištarti „sutinku“. Jam būtų pakakę vieno sakinio: „Mama, sustokim, čia jau per daug, šitą išbraukiam.“ Vieno vienintelio sakinio. Bet jis jo nepasakė.
Jis pasirinko nesiginčyti. Su mama. Su manimi, matyt, buvo saugiau.
Aš užverčiau aplanką. Mėlyną rašiklį nustūmiau į stalo vidurį, arčiau jo.
— Aš nepasirašysiu, — pasakiau.
— Rasa, gal rytoj, kai būsime pailsėję, — skubiai prabilo Tomas. — Tu pavargai, aš suprantu…
— Aš nepavargau. Aš perskaičiau iki galo.
— Ir ką gi tu ten tokio perskaitei? — įsiterpė Ona. — Paprasti popieriai. Tu tiesiog ieškojai, prie ko prikibti. Nenori tekėti — taip ir sakyk, kam tas teatras?
— Noriu, — ištariau. Ir pati nustebau, nes tas žodis manyje jau skambėjo būtuoju laiku. — Norėjau. Iki šešto puslapio.
Atsistojau ir nuo kėdės atkaltės pasiėmiau striukę. Prieškambaryje buvo tamsu, jungiklio iš pirmo karto neužčiuopiau. Už nugaros Tomas kalbėjo kažką apie tai, kad reikia „permiegoti su šita mintimi“, kad „mama ne tai turėjo omenyje“, kad „mes juk suaugę žmonės“.
Suaugę žmonės. Suaugęs žmogus atnešė savo būsimai žmonai dokumentą, kuriame ji iš anksto paverčiama tarnaite be balso teisės, ir buvo toks tikras, kad ji neperskaitys iki galo, jog net pats nesivargino perskaityti.
Prie durų atsisukau.
— Tomai. Tu rimtai manei, kad aš neskaitysiu?
Jis sutriko.
— Aš galvojau, kad tu… na… tu paprastai į tokius dalykus…
— Numoji ranka. Užbaik sakinį.
Jis neužbaigė. Iš kambario Ona šūktelėjo, kad aš dar pasigailėsiu, kad tokių kaip jos Tomas reikės su žiburiu ieškoti, ir dar kažką kandžiai pridūrė apie mano amžių.