Mano „amžius“ tuo metu buvo trisdešimt vieneri. Uždariau duris ir tik laiptinėje suvokiau, kad pirmą kartą per pusmetį galiu įkvėpti iki galo.
Vestuves atšaukiau kitą rytą. Paskambinau į restoraną — avansas nuplaukė, tebūnie. Visiems svečiams išsiunčiau tą patį trumpą pranešimą: vestuvių nebus, smulkmenų neklausinėkite. Žiedą palikau dėžutėje ant Tomo palangės — užsukau tada, kai jo nebuvo namie, o raktą perdaviau kaimynei.
Tomas skambino. Iš pradžių maldavo persigalvoti, paskui pylė priekaištus, tada vėl ėmė kalbėti švelniai. Atsiųstame ilgame balso pranešime aiškino, kad tą sutartį suplėšė, kad aš viską supratau iškreiptai, kad mama esanti sau, o mes — sau. Išklausiau tik pusę. Iki pusės jam dar pakako atgailos. Po to prasidėjo kalbos, kiek jis išleido vestuvėms ir kaip dabar reikės atrodyti prieš jo gimines.
Atrodyti nepatogiai. Štai kas jį iš tiesų pribaigė. Ne tai, kad išėjau. O tai, kad dėdėms, tetoms ir pusseserėms teks aiškinti, kodėl nuotaka dingo likus trims savaitėms.
Kai viską papasakojau mamai, ji ilgai tylėjo ragelyje.
— O gal, — galiausiai atsargiai ištarė, — reikėjo tiesiog išbraukti tuos punktus? Perrašyti normaliai ir likti? Popierius juk yra popierius. O gyventi tai su žmogumi reikia.
Aš apie tai galvojau. Tikrai galvojau. Tuos punktus, žinoma, buvo galima išmesti. Bet kuris teisininkas per valandą būtų sutvarkęs tekstą padoriai.
Tik išbraukti galima eilutes. O to, kad jis man tą dokumentą atnešė visiškai įsitikinęs, jog nurysiu nė nemirktelėjusi, neišbrauksi. Ir to, kad jis tylėjo, kai jo motina mane narstė kaip kokį priedą prie sutarties, — taip pat. Tas popierius tik garsiai įvardijo tai, ką jie abu apie mane jau buvo nusprendę. Aš būčiau pašalinusi punktus ir ištekėjusi už žmonių, kurie tuos punktus sugalvojo.
— Mama, — pasakiau. — Jis ne neteisingus punktus surašė. Jis labai tiksliai surašė, kaip mane mato. Tiesiog aš pasirodžiau esanti ne tokia.
Ji vėl kurį laiką nieko nesakė.
— Na, žiūrėk pati, — tarė. — Tau geriau matyti. Tik paskui nesigailėk.
Nesigailiu. Beveik.
Kartais, vėlai vakare, pagaunu save prisimenant gerus dalykus. Jis mokėjo išvirti kavą taip, kaip man patinka. Atsimindavo, kad negaliu pakęsti kalendros. Per mano trisdešimtąjį gimtadienį nuvežė prie jūros ir nė karto nepriekaištavo, kad visą kelią pramiegojau.
O tada prieš akis iškyla mėlynas rašiklis su auksiniu apvadu, kurį jis iš anksto padėjo ant stalo. Jis juk specialiai jį nupirko arba pasiėmė iš teisininko — tokio rašiklio namuose niekada neturėjome. Viską apgalvojo. Net rašiklį. Tik vieno neįvertino — kad aš moku skaityti.
Dabar darbe, kai autorius atneša sutartį ir numoja ranka: „Ten viskas standartinė forma, nesigilinkite“, aš vis tiek gilinuosi. Ir visada randu šeštą punktą. Jis yra beveik visur. Tiesiog dauguma žmonių iki jo neprieina.
O aš dabar prieinu visada.
Ona man parašė po mėnesio. Viena žinutė, be jokio „labas“. „Dėl formalumo sugriovei berniukui gyvenimą. Tikiuosi, tau bent gėda.“
Perskaičiau dar kartą. Ne todėl, kad nebūčiau supratusi. Supratau iš karto.
Gėda man nebuvo. Tik liko vienas klausimas. Aš jį net buvau jai parašiusi, bet paskui ištryniau neišsiuntusi.
Klausimas buvo labai paprastas: jeigu tai iš tiesų tebuvo formalumas, kodėl jūs taip stengėtės, kad aš jo neperskaityčiau?