– Kontekstas kaip tik dabar ir atsiranda, – ramiai atsakė pareigūnas.
Ona vos girdimai atsiduso:
– Jonai, kam tau reikėjo taip rašyti…
Jis akimirksniu atsisuko į ją.
– Mama, patylėk.
To vieno sakinio užteko, kad viskas sustotų į savo vietas: kas sugalvojo spaudimą, o kas sutiko atlikti jam paskirtą vaidmenį. Aš nesileidau nei į ginčus, nei į komentarus. Pasirašiau paaiškinimą ir paprašiau pažymėti, kad puodelis, šaukštelis ir žolelių mišinio pakuotė yra išsaugoti, o pats gėrimas nebuvo išpiltas. Pareigūnas pasakė, kad medžiaga bus užregistruota, o toliau vyks patikrinimas. Jis nežarstė skambių pažadų, ir būtent dėl to jo žodžiai skambėjo įtikinamai: ne šeimyninis spektaklis, o paprasta oficiali procedūra.
Prieš išeidamas jis dar kartą, be jokio pakelto tono, paaiškino Jonui ir Onai, kad pranešimas apie galimą nusikalstamą veiką bus tikrinamas, o melagingi kaltinimai tokiomis aplinkybėmis gali turėti pasekmių. Jei kas nors ketina laikytis versijos apie nuodijimą, tam reikia pagrindo: parodymų, ekspertizės, paaiškinimų, garso ar vaizdo įrašo. Vien įžeistų jausmų ir noro laimėti skyrybų kovą tam nepakanka.
Ona sėdėjo ant sofos tiesi lyg per egzaminą.
– Aš nieko tiesiogiai kaltinti nenorėjau, – greitai prakalbo ji. – Man tik taip pasirodė. Išsigandau.
– Jūs šaukėte, kad jus mėgina nunuodyti, – priminiau.
– Na, aš jau nebe jauna moteris. Galėjau ir ne taip suprasti.
– Tai taip pat bus įrašyta.
Jonas pirmasis suvokė, kad jo sumanymas ima atsisukti prieš jį patį. Mano reputacija jis mosavo lengvai, tarsi tai būtų tuščias popieriaus lapas, o štai pats aiškintis jau nebenorėjo.
– Egle, gal apsieikime be pareiškimų, – pasakė jis beveik pašnibždomis. – Perlenkėme lazdą. Pasitaiko. Mama išsigando, aš nesusivaldžiau.
– Ne, Jonai. Nuo šiol viskas bus raštu ir per advokatą.
– Mes juk šeima.
– Po šios dienos pokalbio tai jau nebėra argumentas.
Butas buvo registruotas mūsų abiejų vardu, todėl neketinau rengti atsakomojo spektaklio, mėtyti jo striukių į laiptinę ar jėga spręsti turto klausimų. Pasirinkau kitą kelią: bet kokie pokalbiai – tik raštu, turtiniai reikalai – per teisininką, prieiga prie klinikos dokumentų – tik pagal įmonės taisykles, o ne pagal šeimyninį įžūlumą.
Felčeris pasiūlė Onai nueiti į automobilį papildomai apžiūrai. Ji atsisakė ir tvirtai pasirašė dokumentą. Kai pareigūnai ir medikai išėjo, bute liko ant stalo stovintis puodelis, žolelių pakuotė ir Jonas, kuris staiga nebežinojo, į ką žiūrėti.
Pirmoji prie rankinės pasilenkė Ona.
– Jonai, važiuojam pas mane.
– Dar pasėdėk, – šiurkščiai metė jis.
Ji sustingo. Anksčiau jie veikdavo kaip vienas frontas: jis spaudė garsiai, ji skųsdavosi tyliai, o kalta galiausiai turėdavau likti aš. Dabar tas frontas byrėjo tiesiog akyse.
– Egle, susitarkim, – pradėjo jis. – Aš pasiimu dalį pinigų, tu pasilieki kliniką. Mamai nieko nenutinka. Ir mes viso šito neišpučiame.
– Tu norėjai ne susitarti, o palaužti mane grasinimais.
– Nedaryk tragedijos.
– Aš jos ir nedarau. Aš tik vardiju faktus.
Nuėjau prie rašomojo stalo ir ištraukiau segtuvą su klinikos dokumentų kopijomis. Originalai jau seniai buvo nebe namuose – nuo tos akimirkos, kai Jonas pirmą kartą ištarė frazę apie „santuokoje įgytą turtą“. Segtuve gulėjo įstatų kopija, Juridinių asmenų registro išrašas ir dalyvių susirinkimo protokolas.
Pamatęs segtuvą, Jonas kreivai šyptelėjo.
– Nusprendei popieriais prisidengti?
– Nusprendžiau priminti: bet kokie veiksmai su UAB „Ritmas“ dalimi atliekami pagal įstatus ir įstatymus. Tu negali jos pasiimti vien todėl, kad rėki garsiau už kitus. Turto dalybos sprendžiamos teisme arba notarine sutartimi. O tavo grasinimai dėl reputacijos ir šiandieninis kaltinimas gulės šalia bylos medžiagos.
– Dabar jau teisininkę vaidinsi?
– Aš pasisamdžiau teisininką.
Tai jį paveikė stipriau nei policija. Jonas buvo įpratęs matyti manyje moterį, kuri po budėjimo sudeda svetimus puodelius į indaplovę ir klausosi, kaip anyta skundžiasi nedėmesingu sūnumi. Patogią, užsiėmusią, amžinai jaučiančią kaltę. Jis nežinojo, kad po jo žinutės apie dalį aš jau buvau susitikusi su advokatu, išsaugojusi susirašinėjimus ir nustojusi laikyti svarbius dokumentus namuose.
– Tu mus įrašinėjai? – paklausė jis.
– Aš saugojau tai, ką jūs patys rašėte ir kalbėjote man girdint. Skirtumą tau paaiškins advokatas.
Ona pakilo nuo sofos.
– Noriu namo.
– Žinoma, – atsakiau. – Taksi išsikviesite pati ar Jonas nuveš?
Ji pažvelgė į sūnų. Jonas tylėjo. Tada Ona išsitraukė telefoną ir pati ėmė kviesti automobilį. Be silpnumo, be skundų, be prašymo paduoti ranką.
Jonas nuėjo į kambarį ir po kelių minučių grįžo su kelioniniu krepšiu. Iš pradžių daiktus mėtė piktai, bet netrukus ėmė dėti tvarkingiau: marškinius, įkroviklį, skustuvą, dokumentus iš viršutinio stalčiaus. Jis vis dar bandė išlaikyti žmogaus, kuris pats nusprendė išeiti, įvaizdį, tačiau tuo jau niekas netikėjo.
– Patenkinta? – paklausė jis.
– Aš rami.