– Juk suvoki, kad vis tiek reikalausiu turto dalybų? Ir klinikos dalies taip pat.
– Reikalauk taip, kaip numato įstatymas.
Jonas staigiu judesiu užtraukė krepšio užtrauktuką.
– Be manęs tu tos klinikos neišlaikysi.
Aš nesivėliau į ginčą. Pažinojau šitą kabliuką: priversti mane vėl vardyti naktinius budėjimus, paskolas, pokalbius su tiekėjais, aparatūrą, patikrinimus, nuomos sutartis. Priversti dar kartą įrodinėti savo darbą žmogui, kuris ką tik mėgino tą darbą paversti priemone man smaugti.
– Jonai, nuo šiol viskas tik per advokatą.
Jis pakėlė krepšį ir metė žvilgsnį į motiną.
– Važiuojam.
Ona jau stovėjo prieškambaryje. Taisėsi šaliką prieš veidrodį ir sąmoningai nežiūrėjo į stalą, ant kurio liko puodelis.
– Man iš tikrųjų buvo bloga, – pasakė ji, vengdama mano akių.
– Vadinasi, gerai, kad buvo iškviesta greitoji.
– Tu visada buvai pasipūtusi.
– Ne. Šiandien aš tiesiog atsisakiau būti naudinga svetimam melui.
Ji neberado, ką atsakyti. Durys už jų užsivėrė tyliai, be trenksmo. Tiesiog du žmonės išėjo iš buto, kuriame jiems nepavyko padaryti manęs kaltinamąja.
Puodelio ir pakuotės neliečiau. Pirmiausia nufotografavau stalą, telefono vietą lentynoje, visą virtuvės vaizdą. Tada dokumentų kopijas sudėjau atgal į aplanką ir parašiau advokatui: „Provokacija įvyko. Policija ir greitoji buvo atvykusios. Paaiškinimą pateikiau. Grasinimas dėl dalies patvirtintas žinute.“
Atsakymo ilgai laukti nereikėjo: „Nieko netrinkite ir nejudinkite. Rytoj rengiame pareiškimą ir poziciją dėl turto padalijimo.“
Išjungiau pagrindinę šviesą, palikau degti tik stalinę lempą. Ramiai paėmiau atskirą maišą ir į jį sudėjau daiktus, priklausiusius Jonui ir Onai: du jos puodelius, pamirštus lašus, jo reklaminius lankstinukus, plaštakos treniruoklį. Nieko nei išmečiau, nei slėpiau. Tiesiog atskyriau savo erdvę nuo jų paliktų pėdsakų.
Kitą rytą į kliniką neišvažiavau anksčiau nei įprastai, kaip anksčiau darydavau, kad užkamšyčiau visų kitų nebaigtus darbus. Devintą susitikau su advokatu. Dešimtą nusiunčiau klinikos buhalterijai pranešimą: bet kokie Jono prašymai dėl įmonės dokumentų turi būti vykdomi tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas. Vienuoliktą pasirašiau dokumentus dėl santuokos nutraukimo ir pasirengimo turto dalyboms.
Vakare Jonas paskambino. Nekėliau. Po kelių minučių atėjo žinutė: „Mama labai jaudinasi. Gal nespauskim pagyvenusio žmogaus.“ Persiunčiau ją advokatui. Dar po valandos pasirodė kita: „Esu pasirengęs viską aptarti ramiai.“ Persiunčiau ir ją. Į trečiąją, kurioje jis rašė: „Nereikia jokių pareiškimų, aš tiesiog užsiplieskiau“, atsakiau pati: „Paaiškinimai jau pateikti. Toliau viskas vyks teisėta tvarka.“
Po dviejų dienų apylinkės pareigūnas pakvietė mane patikslinti aplinkybių. Atėjau su advokatu, ramiai dar kartą išdėsčiau įvykių eigą, pateikiau atspausdintą žinutę apie klinikos dalį, nurodžiau, kad Jonas darė vaizdo įrašą, ir paprašiau pridėti greitosios bei policijos iškvietimo duomenis.
Ona taip pat pasirodė. Šįkart be šaliko, be gailaus balso ir be ankstesnio užtikrintumo. Ji pasakė, kad nieko tiesiogiai kaltinti neketinusi, žodžius apie nuodus ištarusi „iš susijaudinimo“, gėrimas buvęs iš jos pačios žolelių mišinio, o po greitosios apžiūros ji jokių priekaištų mano veiksmams neturinti. Jonas sėdėjo šalia ir žiūrėjo į grindis.
Tai, kas turėjo tapti svertu prieš mane, virto lapu su data, laiku ir parašais. Skyryboms to pakako. Nuo tos akimirkos bet kokie bandymai spausti mane per darbą, pacientus ar klinikos dalį atsitrenkdavo ne į mano pasiteisinimus, o į dokumentus.
Po savaitės atėjo pirmasis Jono advokato laiškas. Tonas buvo jau visai kitas: be pažadų „pasodinti“, be grasinimų pacientais, be užuominų apie mano profesiją. Tik sausas turto sąrašas, pasiūlymas derėtis ir prašymas neaptarinėti šeimos konflikto su trečiaisiais asmenimis. Perskaičiau ir iškart persiunčiau savo advokatui.
Likusius daiktus Jonas pasiėmė šeštadienį. Atvyko vienas, elgėsi pabrėžtinai mandagiai ir į virtuvę net neužėjo. Pirmiausia išnešė dėžę su knygomis, paskui žieminę striukę ir aplanką su garantiniais dokumentais. Prieš išeidamas stabtelėjo prieškambaryje.
– Egle, gal apsieikim be teismo?
– Per advokatus, Jonai.
Jis trumpai linktelėjo.
– Supratau.
Kai durys už jo užsidarė, ant stalo padėjau naują darbo knygą ir įrašiau tris punktus: pacientų priėmimas, susitikimas su teisininku, atnaujinti klinikos įgaliojimus. Tada nuėmiau seną staltiesę, ant kurios vis dar matėsi apskritimas nuo to puodelio, ir patiesiau švarią. Ne dėl gražaus simbolio. Tiesiog ant šito stalo daugiau neturėjo likti vietos svetimam spektakliui.
Vakare gavau žinutę iš registratūros: „Rytoj būsi? Pacientai teiravosi.“ Parašiau: „Būsiu.“
Jonas daugiau man tiesiogiai neberašė. Visi klausimai keliavo per advokatus. Prieiga prie klinikos dokumentų jam buvo apribota pagal vidinę tvarką, o istorija su „nuodais“ liko ne spaudimo priemone, bet užfiksuotu mėginimu padaryti mane kalta.