atsisukdama į marčią su salotų dubeniu rankose. – Mes čia su Tomu sumanėme vakarienę paruošti. Bet tu kažkokia išblyškusi. Darbe kas nors nutiko?
Eglė nieko neatsakė. Ramiai nusiavė batus, tvarkingai padėjo juos į lentyną ir nuėjo į virtuvę. Tomas sėdėjo prie stalo, įbedęs akis į telefoną ir kažką vangiai perbraukinėjo ekrane.
– Bėda ne darbe, Ona, – santūriai tarė Eglė, atsistūmė kėdę ir atsisėdo priešais vyrą. – Bėda yra mūsų šeimoje.
Jos balsas buvo toks lygus ir šaltas, kad Tomas pagaliau pakėlė galvą nuo telefono. Jo žvilgsnyje šmėstelėjo nerimas. Ona sustingo su rankšluosčiu rankose, o jos dirbtinai maloni šypsena akimirksniu prarado blizgesį.
– Kas atsitiko, Egle? – atsargiai paklausė Tomas.
Eglė išsitraukė telefoną, atsidarė nuotraukų galeriją ir padėjo aparatą vidury stalo ekranu į viršų.
– Šiandien buvau nuvažiavusi į savo butą. Į tą patį, kuriame, tavo žodžiais, tavo mama augina daigus.
Onos veidas tuoj pat išmargėjo raudonomis dėmėmis. Ji sunkiai nurijo seiles ir nusisuko į kriauklę, vaidindama, kad būtinai prireikė nusiplauti rankas.
– Ir kas ten? – Tomas dar nesuvokė, kokia griūtis artėja prie jų stalo.
– Ten gyvena svetimi vyrai, Tomai. Jau pusę metų. Jie su purvinais batais mindo mano parketą, mano virtuvėje kepasi bulves, naudoja mano vandenį ir elektrą. O įdomiausia tai, – Eglė pastūmė telefoną arčiau vyro, – kad jie ten apsigyveno pagal šitą dokumentą. Įsižiūrėk atidžiai.
Tomas paėmė telefoną. Jo akys ėmė lakstyti per ekraną. Jis perbraukė nuotrauką, priartino parašus, paskui dar kartą perskaitė viršų. Virtuvę užgulė tiršta, beveik apčiuopiama tyla. Ją trikdė tik iš čiaupo bėgančio vandens šniokštimas, nes Ona taip ir pamiršo jį užsukti.
– Mama? – Tomo balsas vos pastebimai sudrebėjo. Jis pakėlė akis į Oną. – Kas čia per dalykai? Tu išnuomojai Eglės butą?
Ona staigiai užsuko čiaupą. Tada lėtai atsigręžė, braukdama šlapias rankas į Eglės prijuostę. Kaltumo jos veide jau nebebuvo. Vietoj jo atsirado kietas, užsispyręs žvilgsnis žmogaus, kuris įvarytas į kampą, bet vis tiek pasirengęs pulti.
– O kas čia tokio? – jos balsas suskambo įtemptai ir aštriai. – Butas tuščias stovėjo! Dulkėjo, jokios naudos iš jo nebuvo. Jūs ten negyvenate, remonto nedarote. Tai kam geram daiktui veltui prapulti? Kvaila taip laikyti.
– Tas „geras daiktas“ yra mano, Ona, – aiškiai, kirčiuodama kiekvieną žodį, pasakė Eglė, nė kiek nepakeldama balso. – Mano asmeninis turtas. Ir tik aš sprendžiu, ar jis stovės tuščias, ar ne. Jūs neturėjote jokios teisės įleisti ten pašalinių žmonių, juo labiau imti už tai pinigus. Tai yra apgaulė.
– Kokia dar apgaulė! – Ona skėstelėjo rankomis ir teatrališkai užvertė akis. – Tik pažiūrėkit, kokia teisininkė atsirado! Aš juk pinigus į šeimą nešiau!
– Į kokią šeimą? – Eglė vos palinko į priekį. – Į mano šeimą jūs atnešėte tik sąskaitą už komunalinius – šimtą eurų. O kur nukeliavo nuomos pinigai? Andriaus automobiliui? Jo naujam kompiuteriui?
Tomas sutrikęs žvalgėsi tai į motiną, tai į žmoną. Atrodė, lyg jis vis dar tikėtųsi, kad išgirs kokį nors paprastą paaiškinimą.
– Mama, tai tiesa? Tu tuos pinigus atiduodavai Andriui? – paklausė jis, ir balse nuskambėjo silpna viltis, kad motina tuoj viską paneigs.
– Taip, atiduodavau! – iššaukiančiai metė Ona, žengdama arčiau stalo. – Nes Andriui jų labiau reikia! Jūs su Egle gyvenate kaip inkstai taukuose: algos geros, paskolos nėra. O berniukui reikia atsistoti ant kojų. Jam dabar sunku, jis savęs ieško. Kas jam padės, jei ne mama?
– Svetima sąskaita? – Eglė karčiai šyptelėjo, jausdama, kaip nuo tokio įžūlumo net kvapą užgniaužia. – Vadinasi, nusprendėte remti savo jaunesnį sūnų marčios turtu? Jums tai atrodo normalu?
– Kaip tu drįsti su manimi šitaip kalbėti! – Ona pratrūko rėkti. – Aš tave į savo namus priėmiau kaip savą!
– Į kokius savo namus? – Eglė apvedė ranka virtuvę. – Mes gyvename mano bute.
Šis butas, kuriame jie dabar stovėjo, buvo pirktas santuokoje, tačiau didžiąją dalį pinigų buvo davę Eglės tėvai. Ona prie jo neprisidėjo nė centu.
– Jūs čia esate viešnia, – tęsė Eglė. – O tame kitame bute buvote tik žmogus, kuriam laikinai patikėjau raktus, kol reikėjo sutvarkyti vamzdžius.
Ji nukreipė akis į vyrą. Tomas sėdėjo susikūprinęs, žiūrėdamas į savo rankas. Ginti žmonos jis neskubėjo.
– Tomai, tu ką nors pasakysi? – tyliai paklausė Eglė.
Tomas sunkiai atsiduso, perbraukė delnu per veidą ir pagaliau pažvelgė į ją. Tik jo akyse Eglė nepamatė ryžto stoti teisybės pusėn. Ten buvo vien susierzinimas, kad jį įtraukė į nemalonų ginčą.
– Egle, na kam tu taip išpūti? – pradėjo jis taikiai, bet jo tonas žeidė labiau nei riksmas. – Mama, aišku, pasielgė neteisingai, kad nepaklausė leidimo. Čia faktas. Bet, kita vertus, butas juk tikrai stovėjo tuščias. Ji tiesiog ūkiškai pagalvojo. Andriui dabar iš tikrųjų nelengva. Mes esame šeima, turime vieni kitiems padėti. Nedarykime iš musės dramblio. Na, pagyveno ten žmonės, juk nieko nesulaužė.
Eglė žiūrėjo į savo vyrą ir pajuto, kaip jos viduje ima skilti tai, kas iki šiol laikėsi vien pasitikėjimu.