Tas lūžis nebuvo garsus, bet jai atrodė, lyg viduje būtų sutrupėjęs plonas stiklas. Tas trapus pasitikėjimo tiltas, ant kurio laikėsi santuoka, per akimirką subyrėjo į aštrias šukes. Žmogus, kuris turėjo stovėti šalia jos, ką tik visų akivaizdoje pateisino vagystę. Pateisino tai, kad jo motina, neatsiklaususi ir apgaudama, pasinaudojo Eglės turtu, kad finansuotų tingaus Andriaus patogumus.
– Šeima? – Eglė lėtai atsistojo nuo kėdės. Keista, bet staiga ji pasijuto visiškai rami. Pyktis, nuoskauda, drebulys – viskas atsitraukė, palikdami tik šaltą, aiškų sprendimą. – Tomai, šeima nevagia vieni iš kitų raktų. Šeima neklastoja parašų sutartyse. Ir šeima nepateisina niekšybės žodžiais „juk mes giminės“.
Ji pasisuko į Oną. Ši dar stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės, veide laikydama pergalingą išraišką, mat buvo įsitikinusi, kad sūnus jau stojo jos pusėn.
– Rytoj grąžinsite man to buto raktus. Nuomininkams daviau tris dienas išsikraustyti. Jeigu jie neišeis, kviesiu policiją, o jūs aiškinsitės dėl sukčiavimo. Visus pinigus, kuriuos per šiuos šešis mėnesius gavote už nuomą, atiduosite man iki paskutinio cento. Sumą paskaičiuosiu pagal rinkos kainą. Be to, padengsite visas sąskaitas už vandenį ir elektrą. Jei iki mėnesio pabaigos pinigų nebus, kreipsiuosi į teismą. Nuomininko dokumentus turiu. Jis mielai paliudys prieš jus, kad pats netaptų bendrininku.
Onos veidas išblyško. Jos užtikrintumas, dar prieš minutę toks tvirtas, kažkur prapuolė. Ji pravėrė burną, lyg ketindama atsikirsti, bet nė vienas žodis neišėjo. Tą akimirką ji suprato: Eglė ne gąsdina. Ji kalba rimtai.
– Egle, tu gal proto netekai? Kokie dar teismai? Motiną į teismą tampysi? – Tomas pašoko nuo vietos ir bandė sugriebti žmoną už rankos, tačiau ji staigiai atsitraukė.
– Ji nėra mano motina. Ji – moteris, kuri mane apvogė, – Eglė neatsitraukdama žiūrėjo jam į akis. – O tu esi žmogus, kuris leido jai tai padaryti ir dar pasakė, kad čia nieko tokio.
– Egle, liaukis, – Tomas pabandė sušvelninti balsą, kalbėti įkalbinėjamai. – Tegul mama atsiprašo, sumoka už komunalinius, ir pamirškim. Pinigų ji nebegrąžins, pati supranti – Andrius jau viską išleido. Kam griauti šeimą dėl kažkokio vieno kambario buto?
– Aš nieko nebegriaunu, Tomai. Čia nebėra ko griauti, – Eglė nusimovė vestuvinį žiedą nuo bevardžio piršto ir padėjo jį ant stalo šalia telefono. Tylus metalo skimbtelėjimas į stalviršį nuskambėjo neįtikėtinai garsiai. – Susikrausiu daiktus ir kelioms dienoms išvažiuosiu pas tėvus. Iki trečiadienio turi laiko susidėti savuosius ir išsikraustyti. Pas mamą, pas Andrių – man visiškai nesvarbu. Butą dalinsimės per teismą. Septyniasdešimt procentų pinigų čia įdėta mano, visi tėvų pervedimai yra dokumentuoti. Skyrybų prašymą pateiksiu pati.
– Dėl buto skirtis?! – sucypė Ona, griebdamasi už krūtinės. – Tu visada buvai savanaudė ir pinigų ištroškusi! Mano Tomas dėl tavęs viską darė, o tu dėl kelių centų jį į gatvę meti!
Eglė neatsakė. Nebebuvo prasmės. Ji tyliai apsisuko, išėjo į koridorių, nuo viršutinės spintos lentynos nusikėlė kelioninį krepšį ir ėmė tvarkingai mesti į jį būtiniausius daiktus. Tomas stovėjo miegamojo tarpduryje – pasimetęs, susigūžęs, staiga labai menkas. Jis kažką murmėjo apie tai, kad ji perlenkia lazdą, kad rytoj gailėsis taip pasakiusi, kad negalima priimti sprendimų iš pykčio.
Tačiau Eglė jau žinojo: nesigailės. Išsikvietusi taksi, ji išėjo iš buto nė karto neatsisukusi, nors iš virtuvės dar sklido Onos aimanos ir priekaištai.
Trečiadienio vakarą, kaip ir buvo įspėjusi, Eglė atvažiavo prie savo vieno kambario buto. Nuomininkas Marius, matyt, pagaliau suvokė, kokia rimta padėtis, ir išsikraustė. Raktus jis paliko pašto dėžutėje. Viduje tvyrojo cigarečių kvapas, grindys prašėsi šluotos, langai – valymo, o visas butas atrodė nuvargintas svetimų žmonių buvimo. Vis dėlto jis vėl priklausė tik jai.
Eglė palaukė meistro. Šis per pusvalandį pakeitė spynas naujomis, tvirtomis ir patikimomis. Gavusi blizgančius raktus, ji dar kartą užrakino duris, patikrino rankeną ir išėjo į lauką.
Vakarinis miestas pasitiko ją vėsiu vėju ir žibintų šviesa. Kišenėje suvibravo telefonas. Ekrane ji pamatė pavedimą nuo Onos – pirmąją nuomos pinigų dalį ir visą sumą už komunalines sąskaitas. Vadinasi, realios bylos ar teismo perspektyva pasirodė esanti stipresnė už motinišką meilę jaunėliui tinginiui.
Žemiau kabėjo Tomo žinutė. Jis prašė susitikti ir pasikalbėti, nes „mama viską suprato“, o jiems esą reikia gelbėti santuoką.
Eglė net neatidarė pranešimo. Nubraukė jį nuo ekrano ir užrakino telefoną.
Gelbėti nebebuvo ko.
Pirmą kartą po ilgo laiko ji įkvėpė pilna krūtine. Lyg kažkas būtų nuėmęs nuo pečių sunkų, metų metais nešiotą akmenį. Ji turėjo savo butą, savo darbą ir, svarbiausia, pagarbą sau, kurios neleido sutrypti. O remontą tame vieno kambario bute ji tikrai pasidarys. Dabar jau niekas jai netrukdys.