— Eime, — tyliai, bet tvirtai tarė jis.
— Tu ką sau leidi? — Tomas pašoko nuo kėdės taip staigiai, kad ši garsiai trakštelėjo. — Ji mano žmona!
— Žmona, kurią tu žemini visų akivaizdoje.
— Čia mūsų reikalai! Šeimos! — jis mostelėjo ranka, lyg norėdamas nuvyti visus nuo savęs. — Egle, pasakiau — sėsk. Tuoj pat!
Ji sustingo. Kūnas dar klausė senų įsakymų greičiau nei protas. Treji metai, per kuriuos ji buvo pratinama nuleisti akis ir paklusti, niekur nedingo per vieną akimirką.
Rasa priėjo arčiau ir švelniai palietė jai petį.
— Egle, važiuok su mumis. Pernakvosi pas mus, o ryte pagalvosim, ką daryti.
— Jūs visi išprotėjot? — Tomas paraudo iki ausų. — Čia mano namai. Mano žmona. Ir ji niekur neis!
— Eisiu, — vos girdimai pasakė Eglė.
Kambaryje pasidarė taip tylu, kad buvo galima girdėti, kaip kažkas nejaukiai pastumia stiklinę. Ji pakėlė akis į vyrą ir pirmą kartą per ilgą laiką pažvelgė tiesiai.
— Aš išeinu, Tomai.
— Ką? Tu? — jis nusijuokė piktai, netikėdamas. — Kur tu eisi, kvaiša? Tu juk nieko neturi!
— Turiu save. Man užteks.
— Kam tu reikalinga? Trisdešimtmetė, apsileidusi, sustorėjusi! Aš tave tik iš gailesčio dar laikiau!
Eglės veidas suvirpėjo, bet ji nepalūžo.
— Ačiū. Pagaliau viską pasakei aiškiai.
Ji pasuko į prieškambarį. Tomas puolė iš paskos.
— Stok! Tu rimtai? Dėl kažkokio juokelio?
— Tai ne juokeliai, Tomai. Tai pažeminimas.
— Baik jau! Aš juk tave myliu!
— Ne. Tu mėgsti mane menkinti. Tai visai ne tas pats.
— Ir kur dabar trauksiesi? Pas mamytę į kaimą? Karvių melžti?
— Jei reikės, melšiu. Karvės bent jau nevadina manęs karve.
Ji apsivilko striukę. Pirštai drebėjo taip, kad užtrauktukas kelis kartus išslydo, tačiau galiausiai jai pavyko jį užsegti.
— Egle, nedaryk kvailysčių, — Tomas staiga išsigando. Jo balsas prarado ankstesnį aštrumą. — Pasikalbėkim. Aš daugiau taip nesielgsiu.
— Elgsiesi. Tu kitaip nemoki.
— Išmoksiu!
— Ne. Sudie, Tomai.
Ji atidarė duris ir išėjo. Marius su Rasa nusekė paskui ją. Tomas liko stovėti prieškambaryje — iš pradžių įsiutęs, paskui vis labiau sutrikęs. Galiausiai grįžo į svetainę, kur svečiai sėdėjo nuleidę akis, lyg staiga visi būtų pamiršę, kaip kalbėti.
— Sugrįš, — pareiškė jis, bandydamas skambėti užtikrintai. — Kur ji dėsis? Pabus pas draugę, atvės ir paršliauš. Visos jos tokios.
Tačiau Eglė negrįžo. Nei kitą dieną. Nei po savaitės. Nei po mėnesio.
Iš pradžių Tomas siuto. Skambino be perstojo, liepė, reikalavo, grasino. Vėliau tonas pasikeitė — ėmė maldauti, žadėjo tapti kitoks. Siuntė gėles į darbą, laukdavo prie mokyklos. Eglė praeidavo pro šalį nė nestabtelėjusi.
Po trijų mėnesių ji pateikė skyrybų prašymą. Kurį laiką gyveno pas Rasą ir Marių, paskui išsinuomojo kambarį. Mažą, sename name, bet savą. Tokį, kuriame niekas jos nevadino nei višta, nei karve, nei kvaiša.
— Kaip laikaisi? — po pusmečio paklausė Marius, atsitiktinai ją sutikęs.
Eglė trumpai nusišypsojo.
— Mokausi gyventi iš naujo. Mokausi žiūrėti į veidrodį ir nematyti ten pabaisos. Mokausi valgyti be kaltės, be minties, kad esu stora ir niekam tikusi. Sunku. Bet po truputį išeina.
Marius patylėjo.
— Tomas teiravosi apie tave.
— Nereikia. Aš nenoriu nieko apie jį girdėti.
— Jis pasikeitė.
— Galbūt.