— Bet aš irgi jau nebe ta pati. Ir į praeitį nebegrįšiu.
Ji nusišypsojo. Ne mandagiai, ne iš įpročio, o taip, kaip seniai nebuvo šypsojusis — nuoširdžiai. Tada pasuko savo keliu. Liekna, trapi, graži. Moteris, kurią trejus metus kažkas vadino karve ir kvaile. Moteris, kuri vis dėlto rado savyje jėgų išeiti.
O Tomas liko. Dideliame bute, kuriame staiga pasidarė neįprastai tylu. Nebebuvo ko žeminti. Nebebuvo kam aiškinti, kaip reikia gyventi. Nebebuvo prieš ką demonstruoti savo tariamos viršenybės.
Po kurio laiko jis susirado kitą. Jaunesnę, gyvesnę, aštresnio liežuvio. Pirmą mėnesį ji kvatojosi iš jo sąmojų. Antrą jau pasakė, kad jis elgiasi kaip storžievis. Trečią susikrovė daiktus ir išėjo, taip trenkusi durimis, kad sudrebėjo staktos.
Vėliau atsirado dar viena. Paskui kita. Ir dar kita. Visos jos pasitraukdavo vos tik Tomas pradėdavo savo „auklėjimą“.
— Kas toms moterims pasidarė? — skundėsi jis Mariui. — Dabar dėl kiekvieno žodžio įsižeidžia. Net pajuokauti nebegalima!
Marius dažniausiai nutylėdavo. Ką čia galėjai pasakyti? Kad Tomas pats sugriovė tai, ką turėjo? Kad žeminimas nėra meilės forma? Kad santykiai, pastatyti ant patyčių, anksčiau ar vėliau sugriūva?
Tomas vis tiek nebūtų supratęs. Jam tai tebuvo juokeliai. Būdas pasijusti svarbesniam. Priminti, kas namuose „vadovauja“. Jis nesuvokė, kad kiekvienas ištartas „kvaiša“, kiekviena „karvė“ buvo tarsi dar viena vinis į jų santuokos karstą.
Eglė tai suprato. Ir suspėjo. Dar tada, kai galėjo išeiti. Dar tada, kai širdies gilumoje tikėjo, jog nusipelnė daugiau nei būti taikiniu svetimiems „pokštams“.
Ji neklydo. Po metų jos gyvenime atsirado žmogus, kuris ją vadino saulute. Žmogus, kuris žavėjosi jos gebėjimu suprasti vaikus. Kuris sakydavo, kad ji graži — ryte ir vakare, pasidažiusi ir visai be makiažo, pavargusi ar besišypsanti.
Jie susituokė ramiai, be triukšmingos puotos ir nereikalingo blizgesio. Tik artimiausi žmonės, keli šilti apkabinimai, keli nuoširdūs tostai. Marius stovėjo šalia kaip liudininkas.
— Tu laiminga? — tyliai paklausė jis.
Eglė akimirką pagalvojo, o tada nusišypsojo.
— Žinai, kas keisčiausia? Aš pamiršau, ką reiškia bijoti pasakyti ne taip. Pamiršau, kaip yra laukti įžeidimo po kiekvieno sakinio. Pasirodo, galima gyventi kitaip. Galima tiesiog gyventi.
Tomas taip ir liko vienas. Su savo „juokais“, kurie niekam nebekėlė juoko. Su įsitikinimu, kad moteris reikia laikyti griežtose ribose. Su aklu tikėjimu, jog žeminti kitą žmogų — visai normalu.
Kartais jis prisimindavo Eglę. Tylą, kantrybę, nuolankumą, kurį tada laikė savaime suprantamu. Jam atrodė, kad ji buvo ideali žmona: gamino, skalbė, tvarkė namus, nesiginčijo, kai jis ją skaudino. Verkė tyliai, kad netrukdytų.
Tik dabar, kai jos nebebuvo šalia, Tomas pamažu suvokė: ji niekada nebuvo silpna. Ji tik kaupė jėgas. Dieną po dienos. Kol vieną kartą ištarė „gana“ ir išėjo. Visam laikui.
Bet supratimas atėjo per vėlai. „Karvė“ pasirodė esanti žmogus. „Kvailė“ — išmintinga moteris. O tas, kuris laikė save padėties šeimininku, galiausiai liko tuščiomis rankomis.