– Tu rimtai manai, kad aš čia dėl tos sodybos?
– O dėl ko tada visas šitas cirkas? Penkerius metus tylėjai, o vos tik pamatei dokumentus, iškart prabilai.
– Kokius dar dokumentus? – Rasa trumpai, be džiaugsmo nusijuokė. – Man jūsų sodybos nereikia.
– Iš pradžių visiems nereikia.
– Asta, užsičiaupk pagaliau! – griežtai subarė Janina.
Dukra atsisuko į ją įskaudintu veidu.
– Mama, aš tave ginu. Tu dabar perrašysi turtą, o paskui paaiškės, kad Rasa ir į jį taikosi, nes juk ji čia svarbiausia, ji visus išlaiko.
– Aš į nieką nesikėsinu, – ramiai tarė Rasa. – Sodybą galite perrašyti nors rytoj. Manęs į tai velti nereikia.
– Kaip kilniai skamba.
– Asta, sakiau – gana! – Mantas pakėlė balsą ir delnu trenkė per kėdės atlošą. – Iš kur tu apskritai tą ištraukei?
– Aš ištraukiau? Ji čia sėdi ir pila ant tavęs purvą!
– Aš jam užduodu klausimus, – pasakė Rasa.
– Prie motinos. Per jos gimtadienį.
– Nes prie motinos jis melavo!
Asta staigiai pašoko nuo kėdės.
– Normali žmona taip neviešintų savo vyro gėdos!
Rasa pažvelgė į Mantą. Jis stovėjo tarp lango ir stalo, išraudęs, atsisegęs viršutinę marškinių sagą.
– O normalus vyras metų metus pasakotų, kad žmona gyveno jam ant sprando? Jums tai normalu?
– Aš taip nesakiau! – vėl suriko jis.
– Parodyk, – netikėtai ištarė Janina.
Visi atsisuko į ją.
– Ką parodyti? – sutrikęs paklausė Mantas.
– Kas už ką mokėjo. Jeigu jau nebegirdite vienas kito, parodykite skaičiais ir baikite šitą ginčą.
– Mama, tu ką, rimtai? Mes ne teisme.
– Ne tau tai pasakiau, Mantai.
Janina žiūrėjo į Rasą. Jos balse nebuvo kaltinimo. Tik pasimetimas žmogaus, kuris dar tikisi rasti paprastą nesusipratimą ir sugrąžinti pokalbį į tą vietą, kur sūnus tebėra patikimas, teisingas ir viską darantis taip, kaip reikia.
Rasa išsitraukė telefoną.
– Štai, – karčiai šyptelėjo Mantas. – Puiku. Dabar gausime visą finansinę ataskaitą.
Ji nieko neatsakė. Atsidarė banko programėlę, pervertė išsaugotus išrašus, tada surado pervedimus, susijusius su būsto sandoriu. Pirmojo įnašo suma ekrane užėmė beveik visą eilutę.
Telefoną ji padėjo Janinai prieš akis.
– Čia pradinis įnašas. Data matosi.
Anyta užsidėjo akinius ir prisitraukė ekraną arčiau.
– Čia tavo pavardė.
– Nes pervedimą dariau aš.
– Gal iš bendros sąskaitos, – skubiai įsiterpė Asta.
– Iš mano asmeninės. Bendros sąskaitos tada dar net neturėjome.
Rasa pasiėmė telefoną atgal, atsidarė nuotraukų aplanką ir surado elektroninio išrašo kopiją, kurią kadaise buvo pasidariusi dėl draudimo. Ekrane aiškiai matėsi buto adresas, registracijos data ir abu savininkai.
– Butas įregistruotas mūsų abiejų vardu, – paaiškino ji. – Taip buvome sutarę. Aš niekada dėl to nesiginčijau.
Tada ji vėl grįžo į banko programėlę ir parodė pervedimą, kuriuo buvo padengta Manto kredito dalis. Po kelių sekundžių surado ir automobilio apmokėjimą – bankas jį buvo išsaugojęs kaip atskirą operaciją.
Telefonas gulėjo prieš Janiną. Asta ištiesė kaklą, mėgino dviem pirštais priartinti vaizdą, bet Janina patraukė ekraną nuo jos.
– Mantai, – tyliai tarė ji. – Kodėl tu mums melavai?
Jis bandė atsisėsti, tačiau nepataikė ant kėdės krašto ir turėjo ranka ją prisitraukti.
– Aš nemelavau… Tiesiog nepasakojau visų smulkmenų.
– Tu sakei, kad butą nusipirkai pats. Ir kartojai tai ne vienerius metus.
– Nes mes šeima! Koks skirtumas, kas atliko pavedimą?
– Tada kodėl nepasakei, kad tai Rasos pinigai? – paklausė motina.
– Nes nenorėjau, kad tu jaudintumeisi.
– Dėl ko turėjau jaudintis?
Mantas metė žvilgsnį į seserį, paskui į Rasą ir sunkiai atsiduso.
– Tuo metu turėjau bėdų darbe. Tau spaudimas šokdavo nuo kiekvieno skambučio, pamiršai?
– Man spaudimas kildavo ne nuo tiesos!
– Mama, prašau, nepradėk.
– Aš nepradedu. Aš penkerius metus visiems pasakojau, kad mano sūnus pats nusipirko butą. Vadinasi, ir aš melavau.
– O aš tavęs prašiau visiems tai pasakoti?
Asta prisistūmė arčiau stalo.
– Gerai, na pamelavo kartą. Ir ką dabar – sušaudyti? Jam buvo gėda. Vyras neteko darbo, žmona uždirbo daugiau. Tai galima suprasti.
– Suprasti galima, – atsakė Rasa. – Aš tada jį ir supratau.
– Tai būtum supratusi ir toliau! Kokia dabar problema?
– Vėliau jis jau dirbo, bet vis tiek toliau pasakojo, kad viską nusipirko pats.
– Nes tu jam leidai!
Mantas staigiai pakėlė galvą.
– Asta!
– O ką Asta? Ji tylėjo penkerius metus. Viskas jai tiko, kol nebuvo nuspręsta sodybą perrašyti tau.
Rasa įsidėjo telefoną į rankinę.
– Vienu dalyku tu teisi. Aš tylėjau.
– Na matai.
– Nes maniau, kad šitą istoriją jūs susikūrėte patys. Galvojau, jog tiesiog esate įpratę matyti Mantą sėkmingesnį, negu jis iš tikrųjų buvo. Nežinojau, kad jis jums pats pateikia paruoštas detales.
– Kokias dar detales? – paklausė Mantas.
– Apie seną automobilį, kurį tu neva pardavei. Apie pradinį įnašą, kurį tariamai kaupiai pats. Apie mano darbą, kuriame aš, tavo žodžiais, tik dar bandžiau įsitvirtinti.
– Galėjau tai pasakyti vieną kartą!
– Trys skirtingos istorijos vienu kartu?
– Dieve, Rasa, kiek galima?
– Man irgi įdomu, kiek dar galima.
Jis pažiūrėjo į ją, bet tuoj pat nusuko akis.
Janina užvertė aplanką su sodybos dokumentais.
– Kol kas nieko niekam neperrašysiu.
– Mama, sodyba čia išvis ne prie ko, – pasakė Mantas.
– Žinau. Todėl ir neperrašysiu.
Ji paėmė aplanką ir nunešė jį prie spintos, kur lentynose buvo sudėti seni albumai.