Šalia jų buvo įsprausta ir dėžė su kalėdiniais žaisliukais. Asta akimis palydėjo motiną, paskui staigiai atsisuko į Rasą.
– Pasiekei savo? Dabar patenkinta?
– Asta, užsičiaupk pagaliau! – neišlaikęs riktelėjo Mantas.
– Ne, tegu atsako! Atėjo, sugadino gimtadienį, mamą sugraudino, tave pastatė į kažkokią neaiškią vietą. Tai kaip, patenkinta?
Rasa pakilo nuo stalo.
– Aš nežinojau, kad tiesa apie pavedimus čia gali ką nors sugriauti…
– Vėl vaidini protingą.
– Asta, gana, – iš kambario pasigirdo Janinos balsas. – Ateik padėti sutvarkyti.
– Aš nieko netvarkysiu.
– Tada eik namo.
Astos veidas išbalo.
– Tu mane varai lauk?
– Aš nieko nevarau. Tiesiog užteks rėkti.
– Aš tavo sūnų ginu!
– Nuo ko?
Asta pažvelgė į brolį. Mantas sėdėjo nuleidęs pečius ir pirštais glamžė staltiesės kraštą.
– Aišku, – tyliai tarė ji. – Visi dabar prieš mane.
Ji čiupo rankinę, alkūne kliudė tuščią taurę ir paskutinę akimirką pagavo ją prie pat stalo krašto. Pastatė atgal, kažką suburbėjo po nosimi ir nuėjo į prieškambarį.
Mantas net nepajudėjo iš vietos.
Po kelių akimirkų trinktelėjo lauko durys.
Janina ėmė rinkti lėkštes. Darė tai skubiai, dėliojo vieną ant kitos nė nepažiūrėdama, ar jose neliko maisto.
– Aš sutvarkysiu, – pasisiūlė Rasa.
– Nereikia.
– Janina…
– Nereikia, Rasa. Važiuokit namo. Pasikalbėkit.
Mantas pagaliau atsistojo.
– Mama, rytoj paskambinsiu.
– Eikit.
Ji paėmė lėkščių krūvą ir nusinešė į virtuvę. Viena šakutė nuslydo, nukrito ant grindų, bet Janina net neatsisuko.
Prieškambaryje Mantas ilgai nepataikė rankos į striukės rankovę. Rasa stovėjo prie durų ir žiūrėjo, kaip jis tampo audinį, pykdamas ant pamušalo.
– Galėjai nerodyti telefono, – pasakė jis.
– Galėjau.
– Mama būtų nusiraminusi.
– Tikriausiai.
– Tu supranti, kad dabar ji man išvis nebetikės?
Rasa atidarė duris.
Jis pirmas išėjo į laiptinę ir kelis kartus iš eilės paspaudė lifto mygtuką.
Automobilyje Mantas užvedė variklį, kad šis įšiltų.
– Man reikia suprasti, ko tu iš manęs nori!
– Šią akimirką – nieko, Mantai.
– Surengei visą šitą prie visų, o dabar nieko nenori?
– Aš paklausiau.
– Ir išsitraukei išrašus.
– Nes tu ir toliau melavai.
– Aš pasimečiau!
– Penkerius metus vaikščiojai pasimetęs?
Jis delnu trenkė per vairą.
– Aš negalėjau mamai pasakyti, kad gyvenu tavo sąskaita!
Rasa atsisegė saugos diržą, nors automobilis dar nebuvo pajudėjęs.
– Štai dabar pagaliau sąžiningai.
– Man buvo gėda dėl savęs.
– Ir dėl to tu padarei mane jų akyse bejėgę… pasakojai, kad išlaikai mane.
– Nes taip buvo paprasčiau jiems paaiškinti!
Jis staigiai išsuko iš aikštelės ir tuoj pat turėjo stabdyti prieš šiukšliavežį.
Iki namų jie važiavo tylėdami. Mantas kelis kartus per anksti įjungė posūkį, vienąsyk pravažiavo reikiamą įvažiavimą į kiemą ir teko grįžti per gretimą gatvę.
Prie laiptinės Rasa išlipo pirmoji. Vyras ją pasivijo prie durų.
– Tai dabar visiems šitą pasakosi?
Ji priglaudė raktą prie domofono.
– Kam visiems?
– Draugams. Kolegoms. Nežinau…
– Tu vis dar manai, kad čia pokalbis apie pinigus, Mantai?
– O apie ką tada?
Durys atsirakino. Rasa prilaikė jas delnu.
– Apie tai, kad tau prireikė mane paversti žmogumi, gyvenančiu iš tavo kišenės, kad pats atrodytum padoriai.
Namuose ji nusiėmė auskarus ir padėjo juos ant lentynėlės prieškambaryje. Ant sienos kabėjo įkurtuvių nuotrauka: Mantas rankoje laikė buto raktus, Janina apkabinusi jį per pečius, Asta šalia su šampano buteliu. Rasa stovėjo krašte, su maišeliu iš ūkinių prekių parduotuvės. Toje nuotraukoje visi atrodė labai laimingi.
Ji nuėjo į miegamąjį, iš spintos ištraukė nedidelį kelioninį krepšį ir padėjo ant lovos.
Mantas sustojo tarpduryje.
– Kur tu ruošiesi?
– Kelioms dienoms nuvažiuosiu pas Eglę.
– Dėl šitos istorijos?
Ji atidarė stalčių ir ėmė krauti daiktus.
– Dėl penkerių metų, Mantai.
– Mes dabar skirsimės, nes aš mamai ne taip pasakiau? Tu rimtai?
– Apie skyrybas aš nieko nesakiau. Tiesiog šiandien nenoriu miegoti šalia tavęs.
– Tik nereikia taip. Aš juk atsiprašiau.
– Ne.
– Gerai. Atsiprašau.
Ji užsegė krepšį.
– Už ką?
Mantas sustingo, laikydamas delną ant spintos durelių.
– Už tai, kad tau buvo nemalonu.
– Man nebuvo nemalonu.
– Tada pasakyk, kaip reikia teisingai.
– Pats sugalvok. Versijas kurti tau sekasi puikiai.
Jis paleido dureles.
– Vadinasi, dabar kiekvienu žodžiu mane badysi?
– Šiandien – taip.
Rasa paėmė krepšį ir pasuko į prieškambarį. Mantas nusekė paskui.
– Aš nenorėjau tavęs pažeminti.
– Nuo to man nė kiek ne lengviau…
Ji apsivilko striukę. Kišenėje suvibravo telefonas, ekrane pasirodė Janinos vardas, bet Rasa atmetė skambutį.
– Mama, – pasakė Mantas.
– Pats jai perskambink.
– Ji tau skambina.
– Nuo šiol tegu skambina tau.
– Tu grįši?
Rasa pravėrė duris.
– Kai sugebėsi visa tai paaiškinti nevartodamas žodžio „netyčia“, Mantai.
Jis nieko neatsakė.
Rasa išėjo į laiptinę ir paspaudė lifto mygtuką. Durys atsivėrė beveik iškart. Prieš įžengdama vidun, ji iš kišenės išsitraukė antrą raktų komplektą, nuo žiedelio nuėmė mažą Janinos buto raktą ir padėjo jį ant spintelės prieškambaryje.
– Perduok tai savo mamai, – pasakė ji ir įėjo į liftą.