Tai buvo pikta, plėšri šypsena — tokia, nuo kurios Tomui per nugarą perbėgo nemalonus šiurpas. Eglė lėtai atsisuko į juos visu kūnu.
— GANA! — jos balsas kirto taip aštriai ir garsiai, kad Greta iš rankų paleido veipą. — Jūs dėlės! Beverčiai, godūs parazitai!
— Tu… ko čia rėki? — sutriko Tomas.
Jis buvo pasiruošęs ašaroms, pasiaiškinimams, gal net nuolankiam: „gerai, pakalbėkime“. Bet tikrai ne šitam staiga išsiveržusiam ugnikalniui.
— UŽSIČIAUPK! — suriaumojo Eglė. Jos balsas persimetė į spiegimą, bet tai nebuvo aukos klyksmas. Tai buvo į puolimą šokančios furijos balsas. Ji ėmė delnais daužyti vairą, išmušdama pašėlusį ritmą. — Trejus metus jus šėriau! Tomai, aš mokėjau už tavo „asmeninio augimo“ kursus! Aš padengiau tavo motinos paskolą už kailinius, kuriuos vėliau sugraužė kandys! Aš taikščiausi su tavo kvaila seserimi, vagiančia mano kosmetiką!
— Egle, nusiramink, žmonės pamatys… — sušnibždėjo Ona, traukdamasi giliau į sėdynę.
Aplinkui, kiek tik akys užmatė, nebuvo nė gyvos dvasios.
— MAN NUSISPJAUT Į ŽMONES! — Eglė prapliupo juoku, ir tas juokas buvo dar baisesnis už riksmą. — Jūs norėjote studijos? Norėjote „teisingos pusiausvyros“? O ar bent žinote, kieno vardu įregistruotas butas, kuriame gyvename? Na, Tomuk? Tikrinai dokumentus, „šeimos galva“?
Tomas išbalo. Jo pasitikėjimas savimi pradėjo trupėti kaip pigus tinkas nuo drėgnos sienos.
— Juk mūsų… mes susituokę…
— NE! — Eglė palinko prie jo taip arti, kad jos akys sužibo beprotiška ugnimi. — Butas priklauso mano fondui. Juridiniam asmeniui. „Art-Mechanikai“. O šitas mikroautobusas — tarnybinis. Ir mano sąskaitos — įmonės. Tu neturi nieko, Tomai. Tu plikšis. Išlaikytinis su Napoleono užmojais!
4 dalis. Balasto išlaipinimas
— Meluoji, — tyliai išspaudė Greta. — Tu tiesiog šykšti kalė.
— Lauk, — ramiai, bet šiurpiai ištarė Eglė.
— Ką? — nesuprato Tomas.
— LAUK IŠ MAŠINOS! TUOJ PAT! — ji suriko taip, kad, regis, net stiklai suvirpėjo. — NEŠDINKITĖS! EIKIT PĖSČIOM PAS NOTARĄ! ARBA KUR AKYS VEDA!
— Tu nedrįsi. Čia šalta, mama su plonais bateliais… — pradėjo Tomas, bandydamas susigrąžinti bent lašelį valdžios.
Eglė nesileido į ginčus. Ji iš durelių kišenės ištraukė sunkų veržliaraktį — senovinį, bronzinį, tą patį, kuriuo reguliuodavo bokšto mechanizmus. Jis svėrė beveik kilogramą.
— Skaičiuoju iki trijų, — tarė ji, šypsodamasi kaip maniakė. — Vienas.
— Ji išprotėjo! — suspiegė Ona, karštligiškai tampydama durelių rankeną. — Tomai, lipam lauk, ji mus užmuš!
— Du! — Eglė užsimojo veržliarakčiu į prietaisų skydelį, lyg ketintų jį sutrupinti į šipulius.
Visa trijulė iš mikroautobuso iššoko tokiu greičiu, tarsi sėdynės būtų juos katapultavusios. Ona suklupo ir dribo ant dulkėto kelio. Greta pametė rankinę. Tomas išsirito paskutinis, dar mėgindamas išsaugoti bent menką orumo likutį.
— Tu dar pasigailėsi, Egle! — sušuko jis, valydamasis kelnes. — Paduosiu skyryboms! Prisiteisiu iš tavęs viską! Pati atšliaužusi maldausi, kai suprasi, kad vienišos bobos su geležimis niekam nereikia!
Eglė nuleido langą. Ji jau neberėkė. Žvelgė į juos su šaltu pasibjaurėjimu — taip žiūrima į sutraiškytą tarakoną.
— Tomai, prisimeni, kaip gyreisi, kad rytoj pasirašai sutartį su holdingu „Zenitas“ dėl aukščiausio lygio vadovų koučingo?
Tomas sustingo. Tai buvo jo vienintelė reali galimybė užsidirbti rimtų pinigų, auksinis bilietas, kuriuo jis mojavo visiems prieš nosį jau pusmetį.
— Iš kur tu… Taip. Ir aš būsiu turtingas. Be tavęs.
— Holdingo „Zenitas“ direktorius yra kolekcininkas Vytautas. Tas pats žmogus, kuriam dabar vežu lakštingalą, — Eglė saldžiai nusišypsojo. — Jis mano nuomone pasitiki labiau negu savo žmonos. Spėk, ką jam papasakosiu apie tavo „profesinius gebėjimus“ ir moralinį veidą?
Tomo veide išniro pirmykštė panika. Baimė akimirksniu nuplovė visą jo pasipūtimą. Jis suprato: čia ne tuščias grasinimas.
— Egle, palauk… Pakalbėkim. Mama perlenkė lazdą… Greta kvaila… Egle!
Jis puolė prie mikroautobuso ir abiem rankomis griebėsi už durelių rankenos.