Pirštai tik nuslydo nuo metalo — Eglė nė akimirkai nesudvejojo ir staigiai spustelėjo akceleratorių. Mikroautobusas šoktelėjo į priekį. Tomas dar kelis žingsnius bėgo iš paskos, plėšydamas orą rankomis, bet netrukus liko užnugaryje, springdamas kelio dulkėmis.
5 dalis. Iliuzijų griūtis
Galinio vaizdo veidrodyje viskas greitai mažėjo: ryškia suknele apsitempusi stambi moteris, mergina su elektronine cigarete ir vyras kostiumu, kuris dabar atrodė taip, lyg drabužiai jam būtų bent dviem dydžiais per dideli. Trys figūrėlės vidury plačių laukų. Trys žmonės, kurie dar prieš valandą buvo įsitikinę, kad pasaulis privalo suktis aplink juos.
Eglė įjungė muziką. Salone pasklido Vivaldis — „Metų laikai. Audra“. Įnirtingas smuikų šuoras užliejo erdvę ir užgožė jos pačios sunkų, netolygų kvėpavimą.
Po maždaug dvidešimties minučių ji jau stabdė prie Vytauto namo vartų. Apsaugininkas, pažinęs automobilį, pagarbiai linktelėjo ir nedelsdamas atvėrė įvažiavimą.
Kol Eglė atsargiai kėlė iš salono narvą su mechanine paukšte, telefonas jos rankinėje tiesiog sproginėjo nuo skambučių. Ekrane vienas po kito mirgėjo vardai: „Mylimas vyras“, „Anyta“, „Greta“. Ji nebeatsakinėjo. Vienu judesiu užblokavo visus tris ir tik tada pajuto, kaip į krūtinę grįžta oras.
Vytautas, žilaplaukis vyras aštriu, įžvalgiu žvilgsniu, pasitiko ją terasoje.
— Egle, mieloji, jūs visa išbalusi. Kelionė buvo sunki?
— Truputį, Vytautai. Pasitaikė nedidelis susidūrimas su… kelio šiukšlėmis, — ji nusišypsojo, ir pirmą kartą tą dieną šypsena buvo tikra. — Beje, jūs manęs klausėte dėl rekomendacijos vienam įmonių mokymų specialistui.
— Taip, taip. Tas jaunas vyras… Tomas, rodos? Jo gyvenimo aprašymas atrodo įspūdingai, bet norėjau išgirsti jūsų nuomonę. Jei neklystu, jūsų pavardės tos pačios?
Eglė padėjo narvą ant stalo ir pirštu paspaudė paslėptą spyruoklę. Auksinė paukštė suplazdėjo sparneliais, pakėlė galvą ir išliejo skaidrų, krištolinį čiulbesį.
— Jau nebe tos pačios, Vytautai. Rytoj pateiksiu prašymą susigrąžinti savo pavardę. O dėl Tomo… Žinote, būna mechanizmų, kurie iš išorės blizga lyg paauksuoti, tačiau viduje vietoj krumpliaračių slepia supuvusią medieną. Jie neveikia. Tik girgžda, stringa ir laužo viską aplinkui. Tokiam mechanizmui nepatikėčiau net prisukimo raktelio, ką jau kalbėti apie žmones.
Vytautas kurį laiką žiūrėjo į ją tylėdamas. Paskui lėtai linktelėjo.
— Supratau. Vertinu jūsų atvirumą, Egle. Sutarties nebus.
Vakare, sėdėdama savo erdviame ir neįprastai tyliame bute, Eglė gėrė arbatą. Tyla skambėjo beveik kaip muzika — švari, lengva, pagaliau niekieno nesuteršta.
Tada kažkas ėmė daužyti duris.
Ji pakėlė akis į domofono ekraną. Koridoriuje stovėjo Tomas — susivėlęs, apdulkėjęs, su išsigandusio, primušto šuns žvilgsniu. Greta glaudėsi prie sienos, Ona sunkiai alsavo šalia. Visi trys atrodė išsekę. Dešimt kilometrų pėsčiomis padarė savo: batai buvo nuvaryti, veidai sukritę, o iš ankstesnio pasipūtimo neliko nė šešėlio.
Tomas rėkė į duris:
— Egle! Atidaryk! Čia nesusipratimas! Vytautas paskambino sekretorei, man atsakė! Mes juk šeima! Mes tau viską atleisime!
Eglė priėjo prie domofono ir įjungė ryšį.
— Tomai, tu vis dar nieko nesupratai, — jos balsas buvo ramus ir šaltas. — Butas priklauso įmonei. Nė vienas iš jūsų čia neregistruotas. Aš jau iškviečiau namo apsaugą. Turite tris minutes dingti, kitaip jus išves kaip valkatas.
— O kur mums dabar eiti?! — sukaukė Ona.
— Į Gretos studiją, — sausai atsakė Eglė. — Tiesa. Juk jos nėra.
Ji išjungė garsą.
Ekrane buvo matyti, kaip prie trijulės priėjo du tvirti uniformuoti apsaugininkai. Tomas puolė jiems kažką aiškinti, mosikuodamas rankomis. Ona įsikibo jam į alkūnę, lyg tai galėtų ką nors pakeisti. Greta tiesiog susmuko ant purvinų laiptinės grindų ir pratrūko verkti.
Tomas staiga atsisuko tiesiai į kamerą. Jo veidą perkreipė tikras siaubas ir netikėjimas. Jis negalėjo suvokti, kad moteris, kurią laikė savo nuosavybe, patogiu įrankiu, ne tik išmetė jį lauk, bet ir vienu pokalbiu sutraiškė jo ateitį. Jo didybė tebuvo atspindys jos akyse. Ir kai Eglė tas akis užmerkė, Tomas paprasčiausiai išnyko.
Ji nusisuko nuo ekrano ir priėjo prie darbo stalo. Ant jo gulėjo sugedęs XIX amžiaus laikrodžio mechanizmas. Rytoj ji jį sutaisys.
Sutaisyti galima beveik viską. Išskyrus supuvusius žmones.
Tokius reikia tiesiog išmesti.