Rankose ji laikė torto dėžutę.
— Įkurtuvių proga, — paskelbė Rasa.
— Pas mane net stalo dar nėra.
— Vadinasi, valgysim ant grindų. Kaip tada, kai buvom jaunos ir nieko neturėjom.
Jos įsitaisė tiesiai ant grindų, tortą perpjovė vienkartiniu peiliuku. Rasa žiūrėjo į draugę ir aiškiai matė: Eglė pasikeitė. Ne tik išoriškai, nors ir tai buvo akivaizdu. Svarbiausia slypėjo akyse. Jos tapo ramios, švarios, tarsi po ilgos audros pagaliau nusistovėjęs vanduo. Nebeliko tos įsisenėjusios įtampos, kuri ketverius metus gyveno jos žvilgsnyje.
— Žinai, ką Tomas man parašė tada, prieš užblokuojant? — staiga prabilo Eglė. — Kad aš net nuo tavęs išsikrausčiau, nes niekur nesugebu pritapti. Jis taip viską suprato. Esą aš esu bėda. Našta. Žmogus, kurio bet kur galiausiai norės atsikratyti.
— O tu?
— O aš patikėjau. Trumpam. Vienam vakarui. Sėdėjau tame kambaryje su nusilupusiais tapetais ir galvojau: gal jis teisus? Gal iš tikrųjų su manimi kažkas negerai?
— Ir kas buvo paskui?
— Paskui atėjo rytas. Žadintuvas suskambo šeštą. Atsikėliau, nusiprausiau ir išėjau. Daugiau apie tai nebegalvojau. Nebuvo kada.
Praėjo dar vieneri metai. Eglė pateikė paraišką būsto paskolai. Atsakymas buvo teigiamas. Vienuoliktą vakaro ji paskambino Rasai.
— Man patvirtino, — ištarė ji. — Rasa. Man. Patvirtino. Paskolą būstui.
— Tu verki?
— Ne. Aš stoviu virtuvės viduryje ir laikau telefoną abiem rankomis, nes viena nepajėgiu. Dreba pirštai. Antrus metus skaičiavau kiekvieną centą, tuos pačius batus avėjau du sezonus, penkias dienas per savaitę pietums valgiau grikius su morkomis. Ir dabar — patvirtino.
— Tu neįmanoma.
— Įmanoma, — tyliai pataisė Eglė. — Štai kur esmė. Aš labai netgi įmanoma.
Raktus ji atsiėmė po dviejų mėnesių. Butas buvo mažas, vieno kambario, tačiau jos. Su langais į rytus, balkonu ir baltomis sienomis. Įėjusi vidun ji uždarė duris ir nugara atsirėmė į jas. Stovėjo minutę. Paskui dar vieną. Ir dar kelias.
Tada telefone susirado seną ekrano nuotrauką, išsaugotą užrašų programėlėje. Tai buvo Tomo žinutė, kurią ji pasiliko prieš jį užblokuodama: „Girdėjau, jau ir nuo draugės išsikraustei. Ką, ir ten nepritapai?“
— Pritapau, — garsiai pasakė Eglė tuščiam butui. — Prie savęs pritapau. O tai sunkiausia.
Dar po metų jos gyvenime atsirado automobilis. Ne naujas, naudotas, bet tvarkingas, švarus ir visiškai jos. Eglė atsisėdo prie vairo, pasuko raktelį ir delnais apglėbė vairą.
Rasa įsitaisė keleivio vietoje.
— Na? — paklausė ji.
— Na, — atsakė Eglė. — Važiuojam.
— Kur?
— Bet kur. Šiaip sau. Nes galiu.
Susitikimas įvyko visai netyčia. Prekybos centras, šeštadienis, antras aukštas. Eglė stovėjo prie vitrinos ir rinkosi sportbačius. Išgirdusi pažįstamą balsą atsigręžė — ir pamatė jį.
Tomas stovėjo prie gretimo skyriaus. Šalia buvo Marius, senas jo bičiulis. Tas pats, kuriam „gyvenime viskas pavyko“: butas, automobilis, žmona ir dar viena moteris nuošalyje, kuriai jis nuomojo būstą. Marius kažką pasakojo, plačiai mosuodamas rankomis. Tomas klausėsi, susikišęs delnus į kišenes.
Jis buvo pasikeitęs. Sulysęs, bet ne taip, kaip suliesėja sportuojantys žmonės. Labiau nuo nuovargio. Drabužiai — tie patys kaip anksčiau. Ta pati striukė, tie patys sportbačiai. Lyg laikas jam būtų sustojęs vienoje vietoje.
Iš pradžių jis jos nepastebėjo. Akys praslydo pro šalį, tada staiga grįžo. Atpažino. Sustingo.
— Eglė?
— Labas, Tomai.
Marius taip pat atsisuko. Pažvelgė į ją vertinančiai, kaip buvo įpratęs. Nauja striukė, gera rankinė, tiesi laikysena. Jo antakis vos kilstelėjo.
— Oho, iš karto tavęs ir neatpažinau, — tarstelėjo Marius. — Atrodai… visai neblogai.
— Ačiū, — ramiai atsakė Eglė. — Kaip laikaisi, Tomai?
Jis tylėjo. Žiūrėjo taip, tarsi mėgintų sutapdyti du vaizdus: tą moterį, kurią prisiminė, ir tą, kuri stovėjo priešais dabar.
— Normaliai, — galų gale išspaudė. — Dirbu. Na, pati žinai.
— Nežinau. Mes seniai nebendraujame.
Marius prunkštelėjo ir žengė kelis žingsnius į šalį, apsimesdamas, kad jį staiga labai sudomino vitrina. Tomas neramiai perstatė svorį nuo vienos kojos ant kitos.
— Tu čia viena? — paklausė jis.
— Taip. Užsukau po reikalų. Automobilį palikau apačioje, nutariau pasivaikščioti.
— Automobilį? — jis sumirksėjo. — Tu turi automobilį?
— Taip. Ir butą. Savo. Su paskola, bet savo. Beveik pusę jau išmokėjau.
Tris sekundes tvyrojo tyla. Tomui jos turbūt prilygo amžinybei. Jo veide kažkas persislinko, lyg raumenys nebežinotų, kokią išraišką pasirinkti.
— Na… šaunuolė, — galiausiai išspaudė jis, ir buvo aišku, kad tas žodis jam kainavo nemažai pastangų.