— Žinai, — prabilo Eglė, žiūrėdama jam tiesiai į akis, — jau seniai norėjau tau pasakyti vieną dalyką. Galvojau: jei kada nors susitiksime. Na štai, susitikome. Noriu tau padėkoti.
— Padėkoti? — Tomas nesuprasdamas kilstelėjo antakius. — Už ką čia dabar?
— Už tą vakarą, kai kroviau daiktus į krepšį, o tu sėdėjai ant sofos ir aiškinai, kad esu niekas. Kad neišgyvensiu. Kad baigsiu pardavinėdama save. Atsimeni?
Tomas staigiai krustelėjo galva. Tai nebuvo nei linktelėjimas, nei paprieštaravimas — veikiau kažkas tarp jų.
— Taigi, — tęsė ji. — Tu tapai stipriausia paskata, kokią kada nors turėjau. Kiekvieną kartą, kai norėdavau viską mesti — o tokių akimirkų buvo daugiau, nei gali įsivaizduoti, — prisimindavau tavo veidą. Tą pašaipią šypseną. Tavo žodžius. Ir atsistodavau. Eidavau toliau. Nes pasiduoti būtų reiškę pripažinti, kad tu buvai teisus. O tu nebuvai teisus, Tomai. Tu labai smarkiai klydai.
Grįžo Marius. Atrodė, dalį pokalbio jis buvo nugirdęs. Jo veide šmėkštelėjo keista išraiška — nei gailestis, nei pašaipa, greičiau nejaukus sutrikimas.
— Gerai, mums metas, — tarė jis, paliesdamas Tomą už rankovės.
— Palauk, — Tomas nė nekrustelėjo. — Egle. Tu rimtai atėjai man padėkoti? Čia kažkoks pasityčiojimas?
— Ne, — ramiai atsakė ji. — Tai tiesa. Aš iš tikrųjų tau dėkinga. Be tavęs, ko gero, dar dešimt metų būčiau sėdėjusi ir laukusi, kol kas nors kitas sutvarkys mano gyvenimą. O tu mane pastūmei. Skaudžiai. Žeminančiai. Žiauriai. Bet tas smūgis suveikė.
— Kalbi taip, lyg būčiau tau paslaugą padaręs.
— Tam tikra prasme — taip. Tik ne tokią, kokios pats norėjai. Tu siekei mane palaužti. O palaužei tai, kas man trukdė: baimę, priklausomybę, įprotį kentėti. Pasirodo, tai naudinga procedūra. Labai skausminga, bet naudinga.
Tomas stovėjo nejudėdamas, o Eglė matė, kaip jo akyse viena po kitos mainosi emocijos: netikėjimas, įsižeidimas, pasimetimas ir galiausiai duslus, sunkus pyktis.
— Vadinasi, tau viskas puiku, — pro sukąstus dantis išspaudė jis. — Sveikinu. O aš paskendęs paskolose. Viena ant kitos. Kreditinė kortelė, greitasis kreditas, išsimokėtinai paimta buitinė technika. Kiekvienas mėnuo — kaip kilpa ant kaklo. O tu stovi čia ir pasakoji, kaip aš tave įkvėpiau. Gražu.
— Tai tavo sprendimai, Tomai. Tavo paskolos, tavo skolos, tavo pasirinkimai. Aš už juos neatsakinga. Lygiai kaip tu nebuvai atsakingas už mano gyvenimą, kai išėjau su vienu krepšiu ir aštuoniasdešimčia eurų kortelėje.
— Aštuoniasdešimt? — jis kimiai prunkštelėjo. — Ir ką, užteko?
— Ne. Neužteko. Bet užteko pykčio, kad užsidirbčiau visa kita. Pyktis — stiprus kuras, Tomai. Tu man pripylei pilną baką.
Marius dar kartą, jau atkakliau, patraukė jį už rankovės.
— Einam, Tomai. Gana. Dar, žiūrėk, apsiverksi.
Tomas trūktelėjo petį, nusimesdamas jo ranką. Dar sykį pažvelgė į Eglę — ilgai, sunkiai, taip, lyg mėgintų rasti paslėptą kabliuką, bet niekaip nerastų.
— Tu pasikeitei, — pagaliau ištarė jis.
— Taip, — linktelėjo Eglė. — Pasikeičiau. O tu — ne. Štai čia ir yra visas skirtumas.
Ji apsisuko ir nuėjo. Neatsigręžė. Ne todėl, kad būtų bijojusi. Tiesiog nebebuvo dėl ko.
Tomas liko stovėti vietoje. Šalia mindžikavo Marius. Pro juos slinko žmonės su pirkinių maišais, vaikais, kavos puodeliais rankose. Paprastas šeštadienis.
— Tai kas čia dabar buvo? — paklausė Marius.
— Užsičiaupk, — tyliai mestelėjo Tomas.
Marius tik gūžtelėjo pečiais.
— Aš juk tada tau sakiau, kad be reikalo taip su ja. Ji ne iš tų, kurios lūžta. Tokios matosi iškart.
— Tu sakei visai ką kita. Sakei: „Kur ji dėsis, pasėdės viena ir grįš.“
Marius nutilo. Tai buvo tiesa. Būtent taip jis ir buvo pasakęs.
Tomas išsitraukė telefoną, atidarė banko programėlę. Pagrindinėje sąskaitoje — minus keturi šimtai dvidešimt eurų. Kreditinė kortelė išnaudota iki tūkstančio dviejų šimtų. Dar greitasis kreditas — tūkstantis šimtas. Jis uždarė programėlę ir įsikišo telefoną atgal į kišenę.
Eglė išėjo iš prekybos centro ir atsisėdo į savo automobilį. Padėjo delnus ant vairo. Nusišypsojo. Ne plačiai — tik lūpų kampučiu, sau pačiai.
Tada užvedė variklį ir išvažiavo.
Už nugaros liko prekybos centras, vyras su skolomis ir tuščiu žvilgsniu, jo bičiulis su dvigubu gyvenimu ir seni žodžiai, kurie kadaise turėjo ją sutraiškyti. Jie nesutraiškė. Nė vienas Tomo pranašavimas neišsipildė. Įvyko visai kas kita — tai, ko jis labiausiai bijojo. Ji susitvarkė be jo. Ne lengvai. Ne gražiai. Bet susitvarkė. Ir tik tai turėjo reikšmę.