Ieva sudėjo popierius į tvarkingą krūvą.
— Vadinasi, turėsite kurį laiką elgtis taip, kad jis patikėtų: jūsų gyvenime niekas nepasikeitė.
Keturias kitas dienas vaidinau tą pačią žmoną, kuria buvau iki šiol.
Ruošiau vakarienes.
Paklausdavau, kaip jam sekėsi darbe.
Kantriai klausydavausi pasakojimų apie artėjantį didelį sandorį, kuris neva turėjo pakeisti visos įmonės ateitį.
O tuo metu mūsų šeimos susirašinėjime giminaičiai vis dar aptarinėjo dovaną, kurios aš niekada negavau.
Anyta parašė:
„Egle, būtinai nusipirk ką nors gražaus. Tu to nusipelnei.“
Manto sesuo tuoj pat pridūrė:
„Paskui parodyk, ką išsirinkai.“
Aš atsakiau trumpai:
„Dar svarstau.“
Mantas tuos pranešimus perskaitydavo ir šypsodavosi.
Jis buvo įsitikinęs, kad jo melas jau įsitvirtino kaip graži šeimos istorija. Tarsi visi būtų patikėję jo dosnumu, o aš — laiminga moteris, apdovanota vyro už ištikimą darbą ir kantrybę.
Penktą dieną jis grįžo namo su brangaus vyno buteliu.
— Turime ką atšvęsti, — pareiškė, pastatydamas butelį ant stalo.
— Ką konkrečiai? — paklausiau ramiai.
— Beveik suderinome didelę sutartį.
— Su kuo?
— Su užsienio tiekėju.
Įpyliau jam vyno.
Sau taurės nepripyliau.
Mantas to nepastebėjo. Arba apsimetė, kad nepastebi.
— Man reikės, kad patvirtintum bankinę operaciją, — pasakė tokiu tonu, lyg prašytų paduoti druską.
— Kokia suma?
— Šimtas dvidešimt tūkstančių eurų.
— Eurų?
— Nežiūrėk į mane taip. Tai labai pelninga investicija.
— Į ką tiksliai?
— Į audinius.
— Kokius?
Jo žvilgsnis akimirksniu pasidarė aštresnis.
— Tu nesupranti tarptautinių tiekimų.
Aš nusijuokiau.
Ne garsiai, ne linksmai. Greičiau taip, kaip juokiamasi iš pernelyg įžūlaus absurdo.
— Mantas, aš beveik dvidešimt metų dirbu drabužių gamyboje.
— Siūti ir vadovauti verslui — ne tas pats.
Šitie žodžiai pasakė daugiau nei visa jo išdavystė.
Aš įkūriau įmonę.
Aš ieškojau pirmųjų klienčių, pati sėdėjau prie mašinos, pati derėjausi dėl patalpų, pati skaičiavau kiekvieną centą.
O jis tiesiog vilkėjo baltus marškinius, vaikščiojo po kabinetą ir ilgainiui patikėjo, kad vadovas yra jis.
— Parodyk sutartį, — pasakiau.
— Vėliau.
— Tada ir pavedimą patvirtinsiu vėliau.
Mantas taip staigiai pastatė taurę ant stalo, kad raudonas vynas išsiliejo ant staltiesės.
— Egle, tik nepradėk vėl.
— Ko nepradėk?
— Tų savo įtarinėjimų ir kabinėjimosi.
— Net po tokios dosnios dovanos?
Jis sustingo.
Aš švelniai nusišypsojau.
— Juk pats sakei, kad tas pavedimas buvo atlygis man.
— Taip ir buvo, — sumurmėjo jis.
— Tuomet kodėl Greta iki šiol negrąžino mano atlygio?
Manto veidas ėmė blukti.
Lėtai. Iš pradžių pabalo kaklas, paskui spalva traukėsi nuo skruostų.
— Ką tu dabar pasakei?
Iš stalčiaus išėmiau pirmą atspausdintą išrašą ir padėjau priešais jį.
— Penki tūkstančiai eurų. Mokėjimo paskirtis: „Už mėlyną suknelę, mano gyvenime.“
Tada ant stalo atsidūrė antras lapas.
— Viešbutis.
Po jo — trečias.
— Restoranas.
Ketvirtas.
— Įmonės renginys.
Penktas.
— Išgalvotas tiekėjas.
Popierius klojau vieną po kito, kol tarp mūsų iškilo tikra dokumentų siena.
— Trisdešimt aštuoni tūkstančiai keturi šimtai eurų, Mantai.
Jis tylėjo.
— Ir dar šimtas dvidešimt tūkstančių, kuriuos ketinai pervesti į jos naujos įmonės sąskaitą.
— Tu nieko nesupranti.
— Tada paaiškink.
— Tai susiję su verslu.
— Kodėl tada mokėjimo paskirtyje parašyta „mano gyvenime“?
Jis pašoko nuo kėdės taip staigiai, kad ši girgžtelėjo grindimis.
— Tu mane sekiojai?
— Aš patikrinau sąskaitas, kurios priklauso man.
— Neturėjai teisės kištis į mano reikalus!
Žiūrėjau į jį ramiai.
— Visus tavo reikalus apmokėdavo mano įmonė.
Mantas perbraukė delnais per plaukus. Jo judesiai buvo nervingi, išsibarstę, tarsi jis ieškotų žodžių, kurie dar galėtų viską užglaistyti.
— Gerai. Taip. Tarp manęs ir Gretos buvo ryšys.
Jis tai ištarė beveik iššaukiančiai.
Lyg prisipažinimas apie neištikimybę turėtų iškart panaikinti visą kitą atsakomybę. Lyg išdavystė būtų didžiausia jo nuodėmė, o pavogti pinigai — tik nemalonus priedas.
— Kiek laiko?
— Kas kiek laiko?
— Kiek trunka jūsų santykiai?
Jis nusuko akis.
— Maždaug metus.
Metus.
Ištisus metus jis grįždavo į mano lovą.
Metus leisdavo man lyginti jo marškinius.
Metus stebėjo, kaip aš skaičiuoju išlaidas, ir kėlė scenas dėl jogurto, kurį nupirkau ne per akciją.
— Tu ją myli? — paklausiau.
Mantas neatsakė iš karto.
— Tai nesvarbu.
— Sprendžiant pagal sumas, labai svarbu.
— Aš norėjau pradėti naują verslą.
— Už mano pinigus.
— Už mūsų.
— Tu ir vėl vartoji tą žodį.
Jis trenkė delnu į stalą.
— Aš irgi dirbau įmonėje!
— Ir už tai gaudavai atlyginimą.
— Aš padariau ją didele bendrove!
— Pasakyk mūsų pirmosios klientės vardą.
Mantas nutilo.
— Gerai, tada pasakyk, kokio modelio buvo mano pirmasis overlokas.
Atsakymo nebuvo.
— Paminėk bent vieną siuvėją, kuri dirbo su manimi pačioje pradžioje.
Jo veidas persikreipė nuo pykčio.
— Tu visada mane žeminai!
— Aš daviau tau pareigas, kabinetą, automobilį ir laisvą prieigą prie sąskaitų.
— Nes bijojai, kad be manęs nesusitvarkysi!
— Ne, Mantai. Nes tavimi pasitikėjau.
Pakilau nuo kėdės lėtai, be jokio skubėjimo.
— Ir būtent pasitikėjimą tu pavogei pirmiausia.
Jis žengė arčiau.
— Ko tu nori?
— Skyrybų.
Mantas garsiai nusijuokė.
Tas juokas buvo nemalonus, tuščias ir dirbtinis.
— Nejuokink. Įmonė vis tiek bus dalijama.
— Galbūt.
— Namas taip pat.
— Galbūt.
Jo veide pamažu vėl atsirado pasitikėjimas savimi. Jis manė radęs atramą. Jam atrodė, kad išgąsdins mane turtu, teismu, dalybomis.
— Tada gerai pagalvok, ar tikrai nori pradėti karą.
Pasiėmiau telefoną.
— Tu pavėlavai.
Ekrane buvo Ievos žinutė:
„Jo prieiga užblokuota. Pareiškimas užregistruotas. Auditoriai jau biure.“
Pasukau ekraną į Mantą.
Jis perskaitė tekstą vieną kartą.
Tada dar kartą.
— Ką tu padarei? — iškošė jis.
— Apsaugojau savo įmonę.
— Tu negalėjai manęs užblokuoti!
— Galėjau. Aš esu vienintelė savininkė.
— Aš direktorius!
— Jau nebe.
Mantas griebė telefoną ir ėmė kažkam skambinti.
Gretai.
Pirmas skambutis nebuvo priimtas.
Antras taip pat.
Jis bandė dar kartą.
Moteris jau buvo įtraukusi jo numerį į juodąjį sąrašą.
Aš mačiau tą akimirką, kai jis viską suprato.
Gretai jis rūpėjo tik tol, kol galėjo naudotis mano pinigais.
— Neatsiliepia? — paklausiau.
— Užsičiaupk.
— Matyt, mėlyna suknelė jau susirado naują globėją.
Jis sviedė telefoną ant stalo.
— Patenkinta?
— Ne.
Pažvelgiau į žmogų, su kuriuo pragyvenau septyniolika metų.
— Bet dabar aš laisva.
Vaikams apie tai, kas įvyko, papasakojome kitą dieną.
Aš nekalbėjau apie mėlyną suknelę. Nerodžiau jiems išrašų, neskaičiau žinučių, neminėjau viešbučių ir restoranų. Jie neturėjo nešiotis su savimi detalių, kurios priklausė ne jų vaikystei, o mūsų suaugusiųjų griūčiai.
Pasakiau tik tiek, kiek jie turėjo žinoti.
— Tėtis ilgą laiką mane apgaudinėjo ir ėmė pinigus iš įmonės. Todėl mes daugiau nebegyvensime kartu.
Sūnus pažvelgė į mane išsigandusiomis akimis.
— Jis mus palieka?