— Ne, — atsakiau ramiai. — Tai, kas vyksta tarp suaugusiųjų, nepanaikina fakto, kad jis yra jūsų tėvas.
Dukra kurį laiką tylėdama žiūrėjo į Mantą.
— Viskas dėl tos moters, kuri tau skambino vėlai vakare?
Jo veidas akimirksniu išbalo.
Aš nesikišau. Neatsakinėjau už jį. Tegul bent kartą pasako tiesą pats.
— Taip, — vos girdimai ištarė jis.
Dukra atsistojo nuo stalo ir, neištarusi nė žodžio, nuėjo į savo kambarį.
Sūnus liko sėdėti.
— Tie penki tūkstančiai buvo ne mamai?
Atsakymo iš karto nebuvo. Tyla nusileido ant mūsų visų kaip sunkus dangtis.
Jis irgi buvo matęs žinutes šeimos pokalbyje.
— Ne, — galiausiai pripažino Mantas.
— Bet visi ją sveikino.
— Žinau.
— Tu specialiai padarei taip, kad mama atrodytų kvailai prieš visą giminę?
Mantas nuleido akis.
Sūnus daugiau nieko nebeklausė.
Ir tas vaiko tylėjimas nuskambėjo griežčiau už bet kokį teismo nuosprendį.
Finansinis patikrinimas truko du mėnesius.
Per tą laiką paaiškėjo, kad Greta niekada neužsiėmė jokiais audinių tiekimais.
Įmonė „Blue Dress Trade“ buvo įregistruota likus vos trims savaitėms iki bandymo pervesti šimtą dvidešimt tūkstančių eurų.
Jos įstatinis kapitalas buvo juokingai mažas.
Tikro biuro nebuvo — tik virtualus adresas dokumentuose.
Vieninteliai realūs pinigų judėjimai toje bendrovėje buvo pervedimai iš mano įmonės.
Kai Gretos bute buvo atlikta krata, ten rado brangių drabužių, technikos, kelionių bilietų ir salono nuomos sutartį. Tą saloną jie su Mantu ketino atidaryti tada, kai gaus didelę sumą.
Net pavadinimą jau buvo sugalvoję.
„Blue Life“.
„Mėlynas gyvenimas“.
Matyt, tos pačios mėlynos suknelės garbei.
Iš pradžių Mantas visą kaltę vertė Gretai.
Paskui — man.
Vėliau — buhalterei.
Galiausiai, kai ekspertai patvirtino, kad mano parašai dokumentuose buvo suklastoti, jis pripažino bent dalį atsakomybės.
Greta aiškino, kad esą manė, jog gaunami pinigai — tai asmeninės Manto lėšos.
Tačiau jų susirašinėjimas kalbėjo visai ką kita.
„Svarbiausia, kad Eglė iki pervedimo nieko nepastebėtų.“
„Po tų šimto dvidešimties tūkstančių dingstame.“
„Parašyk į šeimos pokalbį, kad tai dovana jai. Jei bankas paprašys patvirtinimo, ji pati pritars.“
Tas pirmasis pervedimas buvo ne vien neištikimybės įrodymas.
Tai buvo būsimos apgavystės bandymas.
Į šeimos pokalbį aš parašiau tik vieną kartą.
Padariau tai tada, kai advokatė leido paviešinti dalį informacijos.
Prisegiau bankinės operacijos nuotrauką.
Gavėja: Greta Petrauskaitė.
Paskirtis:
„Už mėlyną suknelę, mano gyvenime.“
Apačioje parašiau:
„Ačiū visiems už sveikinimus ir širdeles. Dovana tikrai pasirodė nepamirštama. Tik ji buvo skirta ne man.“
Pokalbyje stojo visiška tyla.
Pirmoji paskambino anyta.
— Kam reikėjo šeimos reikalus nešti visiems ant akių?
— Juk pati rašei, kad tavo sūnus — tikras vyras.
— Jis tiesiog suklydo.
— Trisdešimt aštuonis tūkstančius kartų?
— Negriauk vaikams tėvo paveikslo.
— Jis pats tai padarė. Be mano pagalbos.
— Tu privalai jam atleisti. Visi vyrai kartais…
Aš nutraukiau pokalbį.
Pirmą kartą per septyniolika metų neleidau jai užbaigti sakinio.
Skyrybos buvo sunkios.
Mantas reikalavo pusės įmonės.
Jo advokatas tvirtino, kad verslas augo mūsų santuokos metu, todėl vyras turi teisę į didelę jo dalį.
Mano atstovai pateikė dokumentus apie mano investicijas, mano darbą, paskolas, dengtas iš asmeninių lėšų, ir atlyginimą, kurį Mantas gaudavo kaip samdomas direktorius.
Teismas pripažino jam teisę į dalį kartu įgyto turto.
Tačiau įmonės pinigų iššvaistymas, suklastotos sutartys ir bandymas išvesti didelę sumą buvo nagrinėjami atskirai.
Po visų kompensacijų, užskaitų ir tarpusavio skaičiavimų Mantas gavo gerokai mažiau, nei tikėjosi.
Įmonė liko man.
Baltas automobilis buvo parduotas, kad būtų padengta dalis padarytos žalos.
Buvusį direktoriaus kabinetą pavertėme primatavimo kambariu.
Platininė kortelė buvo užblokuota.
Greta iš Manto gyvenimo dingo dar iki pirmojo teismo posėdžio.
Po metų šventėme įmonės dvidešimtmetį.
Ceche pastatėme paprastą šventinį stalą.
Siuvėjos atsinešė naminių pyragų.
Rasa atnešė šampano.
Vaikai padėjo sukabinti senas nuotraukas.
Vienoje jų aš stovėjau šalia pirmojo overloko — jauna, pervargusi, bet laiminga.
Manto toje nuotraukoje nebuvo.
Dukra ilgai į ją žiūrėjo.
— Tu tikrai viską pradėjai viena?
— Taip.
— Tai kodėl tėtis visada sakydavo, kad be jo įmonės nebūtų?
Aš nusišypsojau.
— Kai kuriems žmonėms lengviau pasisavinti svetimą istoriją, negu parašyti savąją.
Sūnus padėjo prieš mane nedidelę dėžutę.
— Čia mūsų dovana.
Viduje buvo naujas telefonas.
— Kam jūs leidote pinigus?
— Tavo senasis jau nuolat stringa, — paaiškino jis.
Dukra nusijuokė.
— Ir dar mes tau pervedėme pinigų.
Įtariai kilstelėjau antakius.
— Kiek?
— Penkiasdešimt eurų.
Sūnus skubiai pridūrė:
— Kavai. Ir šį kartą tikrai tau.
Visi aplinkui prapliupo juoktis.
Aš irgi nusijuokiau.
Pirmą kartą prisiminimas apie tą pervedimą nebeskaudino.
Po dvejų metų Mantas parašė man žinutę:
„Daug ką supratau. Greta tiesiog manimi pasinaudojo. Vaikai beveik neatsako. Gal galėtume pasikalbėti?“
Ilgai žiūrėjau į telefono ekraną.
Tada atrašiau:
„Tu vis dar manai, kad pagrindinė problema buvo Greta. Vadinasi, mums nėra apie ką kalbėtis.“
Daugiau jis neberašė.
Pervedimo už penkis tūkstančius eurų nuotrauką pasilikau.
Ne kaip priminimą apie varžovę.
Ir ne vien kaip įrodymą teisme.
Dabar ji kabo rėmelyje mano kabinete, šalia pirmosios įmonės sąskaitos faktūros.
Po ja pritvirtinta maža lentelė:
„Geriausia investicija — tiesa, kurios pagaliau nustojai bijoti.“
Kartais klientai paklausia, ką reiškia šis užrašas.
Aš atsakau:
— Kartą mano vyras nusprendė padovanoti kitai moteriai mano gyvenimą.
Tik suklydo sąskaitoje.
Nes mano gyvenimas niekada jam nepriklausė.
Jis tik kurį laiką turėjo prie jo prieigą.
Kai tai supratau, užblokavau ne tik banko kortelę.
Užrakinau duris, pro kurias metų metus iš manęs buvo nešami pinigai, jėgos ir savigarba.
Tie penki tūkstančiai eurų tapo vertingiausia dovana, kokią Mantas kada nors man padovanojo.
Ne todėl, kad pinigai atiteko man.
O todėl, kad dėl jų sugebėjau susigrąžinti visa kita.