— O tavo užduotis — suprasti, ko iš tiesų reikia konkrečiam žmogui, — užbaigė Saulius.
Iki pietų Eglė jau gana gerai orientavosi salone: žinojo, kur kas stovi, kokie gamintojai kuo skiriasi, kuriuos komplektus verta siūlyti taupesniems, o kuriuos — tiems, kurie ieško ilgaamžiškumo ir išskirtinumo. Darbas pasirodė kur kas įdomesnis, nei ji tikėjosi. Žmonės ateidavo ne šiaip pasižvalgyti — atsinešdavo butų planus, rodydavo telefonuose kambarių nuotraukas, klausdavo dėl atspalvių, audinių, medžio faktūrų. Eglei patiko jausmas, kad ji ne tik pardavinėja baldus, bet ir padeda žmonėms susikurti namus.
Pirmąjį sandorį jai pavyko sudaryti jau po pietų. Jauna pora rinkosi miegamojo komplektą. Eglė neskubino, kantriai aprodė kelis variantus, paaiškino, kuo skiriasi čiužinių pagrindai, kokios spintos patogesnės mažesniam kambariui, kokie paviršiai lengviau prižiūrimi. Galiausiai jaunavedžiai apsisprendė ir nusipirko komplektą už maždaug aštuonis šimtus eurų.
— Puikiai, — pagyrė Saulius, kai pirkėjai išėjo. — Tavo dalis nuo šio pardavimo — keturiasdešimt eurų. Pirmą dieną tikrai neblogai.
Eglė nusišypsojo. Keturiasdešimt eurų per vieną dieną — visai solidu. Žinoma, kasdien tokių pirkimų nebus, tačiau net dešimt ar penkiolika sėkmingų pardavimų per mėnesį prie atlyginimo pridėtų apčiuopiamą sumą.
Vakare ji grįžo namo pakilios nuotaikos. Nauja vieta, nauji žmonės, naujos galimybės — atrodė, kad gyvenimas pagaliau ima stotis į vėžes. Kieme ją sustabdė kaimynė, teta Ona.
— Egle, o kur tavo vyras prapuolė? — smalsiai paklausė senyva moteris. — Seniai jo nemačiau.
— Mes išsiskyrėme, — ramiai atsakė Eglė.
— Ak, kaip gaila! — Ona net rankomis supliaukšėjo. — Atrodėte tokia darni pora…
— Būna visaip, — Eglė tik gūžtelėjo pečiais. — Žmonės keičiasi.
— Nieko, dar sutiksi tinkamą žmogų. Tu gera mergina.
Eglė padėkojo už šiltus žodžius ir pakilo į savo butą. Namuose įsijungė muziką, kurios Tomas niekada negalėdavo pakęsti, ir pasigamino vakarienę. Lengvos salotos ir orkaitėje kepta žuvis — būtent tai, ko norėjosi jai pačiai, o ne tai, ko kadaise reikalaudavo buvęs vyras.
Telefonas tylėjo visą savaitę. Per tą laiką Eglė apsiprato naujame darbe, susipažino su kolegomis ir jau spėjo užsidirbti pirmuosius komisinius. Saulius ja buvo patenkintas: klientai jautė, kad ji kalba nuoširdžiai, įsiklauso ir nesistengia brukti brangiausio daikto vien dėl pardavimo. Per kelias dienas ji pardavė tris baldų komplektus ir pati pajuto, kad pasitikėjimas savimi grįžta.
Penktadienio vakarą Eglė žingsniavo namo po itin sėkmingos dienos. Jauna šeima buvo nupirkusi vaikų kambario baldus už maždaug tūkstantį du šimtus eurų, o jai nuo šio sandorio turėjo tekti beveik penkiasdešimt. Mintyse ji jau skaičiavo pajamas ir svarstė, ką pirmiausia atnaujins savo bute.
Prie laiptinės stovėjo pažįstamas mėlynas sedanas. Eglė sustingo ir suraukė kaktą. Tomo automobilis. Buvęs vyras sėdėjo už vairo, pravėręs langą rūkė. Pamatęs ją, išlipo.
— Labas, — tarė jis, numesdamas nuorūką į šiukšliadėžę.
— Ko tau reikia? — sausai paklausė Eglė.
— Pasikalbėti. Normaliai, be pykčių.
— Mes jau kalbėjomės. Telefonu.
— Egle, prašau… — Tomas atrodė pavargęs: kostiumas susiglamžęs, kaklaraištis užrištas kreivai. — Duok man bent dvi minutes.
— Kalbėk, — atsakė ji, nė neketindama kviesti jo į vidų.
— Padėtis tikrai sunki. Mama negali gyventi su Rasa. Visiškai negali.
— Tai Rasos rūpestis, — atkirto Eglė. — Tegul mokosi sugyventi su anyta.
— Būk realistiška. Rasa jauna, ji viską mato savaip. O mama… tu juk žinai, kokia Elena. Ūkiška, įpratusi viską laikyti savo rankose.
— Žinau. Todėl ir sakau: tegul tavo naujoji žmona pati sprendžia.
Tomas išsitraukė dar vieną cigaretę ir prisidegė. Jo pirštai virpėjo. Eglė tai pastebėjo ir mintyse pagalvojo, kad šeimyninė laimė su Rasa, regis, nėra tokia pasakiška, kaip jam kadaise atrodė.
— Egle, juk tu nekerštinga, tiesa? — jis pamėgino prieiti iš kitos pusės. — Prisimeni, kiek mama tau padėjo? Kai mirė tavo mama, Elena visą parą buvo šalia tavęs.
— Prisimenu, — linktelėjo Eglė. — Ir kas iš to?
— Ji geras žmogus. Tiesiog seno sukirpimo. O Rasa… — Tomas nutilo, giliai patraukė dūmą. — Rasa pareiškė, kad jeigu mama liks, ji pati išeis.
— Supratau, — ramiai pasakė Eglė. — Pastatė ultimatumą.
— Na… taip. Iš esmės taip.
— Ir tu pasirinkai žmoną, o ne motiną.
— Viskas ne taip paprasta, — sumurmėjo Tomas.
— Labai paprasta. Tavo žmona nenori gyventi su anyta. Tau reikia rinktis — mama arba Rasa. O dabar tu nori, kad tavo problemas spręsčiau aš?
Eglė žiūrėjo į buvusį vyrą ir pati stebėjosi, kokia rami jaučiasi. Anksčiau toks pokalbis būtų ją pravirkdęs. Dabar viduje kilo tik lengvas susierzinimas.
— Egle, tik porai mėnesių. Mama susiras ką nors pastovaus, ir viskas išsispręs.
— Tomai, — lėtai ištarė ji. — Tu mane kadaise iškeitei į Rasą. Prisimeni? Sakei, kad su manimi tau nuobodu, kad nori naujų pojūčių.
— Čia visai kas kita…
— Ne. Čia tas pats. Tu pasirinkai. Dabar gyvenk su savo pasirinkimo pasekmėmis.