— Egle, suprantu, tu ant manęs pyksti, — Tomas nuleido balsą, lyg mėgintų kalbėti švelniau. — Bet mama dėl nieko nekalta. Ji juk visada tave laikė sava.
— Laikė, — ramiai pritarė Eglė. — Tik aš jau nebe tavo žmona. Ir neturiu pareigos tvarkyti šeimos rūpesčių žmogaus, kuris mane paliko.
Tomas numetė nuorūką ir žengė arčiau. Eglę pasiekė pažįstamas jo odekolono kvapas, kadaise kėlęs šiltus prisiminimus. Dabar nuo jo tik suspaudė skrandį. Ji nejučia atsitraukė per žingsnį.
— O kur mamai dėtis? — paklausė jis. — Jos pensija vos šimtas šešiasdešimt eurų. Buto ji neišsinuomos, pati supranti.
— Nežinau, Tomai. Gal Rasa sugebės rasti kokį nors sprendimą? O gal tu pats pasirūpinsi kitu būstu savo mamai?
— Kokiu dar kitu būstu? — jis susiraukė. — Turiu paskolą už automobilį, būsto kreditą. Rasa tik neseniai pradėjo dirbti. Pinigų nėra.
— Vadinasi, teks galvoti, kaip išsisukti. Bet ne mano sąskaita.
— Egle, aš tavęs prašau…
— O aš tau atsakau: ne. Galutinai.
Ji nusisuko ir patraukė link laiptinės. Tomas pasivijo ją keliais greitais žingsniais ir sučiupo už rankos.
— Palauk! Nejaugi tu tokia beširdė?
Eglė staigiai ištraukė ranką. Jos veidas nepasikeitė, tik balsas tapo ledinis.
— Neliesk manęs. Ir nedrįsk man aiškinti apie beširdiškumą. Kur buvo tavo širdis, kai mane apgaudinėjai?
— Tai jau praeitis…
— Tau — praeitis. Man — pamoka. Aš daugiau nesu atsarginis butas dviem žmonėms, Tomai. Ar supratai?
— Pagalvok apie mamą. Elena juk nekalta dėl to, kas įvyko tarp mūsų.
— Nekalta, — linktelėjo Eglė. — Bet ji nėra mano atsakomybė. Tegul dabar Rasa bando sugyventi su tavo mama. Arba nesugyvena. Tai jau jūsų šeimos reikalai.
— Tai atsisakai?
— Taip. Atsisakau. Ir daugiau neatvažiuok pas mane su tokiais prašymais.
Eglė įėjo į laiptinę ir užlipo į savo butą. Pro langą ji dar matė Tomą. Jis maždaug penkiolika minučių stoviniavo prie automobilio, rūkė vieną cigaretę po kitos, paskui sėdo už vairo ir išvažiavo.
Ji užplikė kavos ir įsitaisė prie lango. Kieme kaimynų vaikai žaidė slėpynių, jų juokas pro pravirą langą įsiliejo į lapuose šnarantį vėją. Paprasta vasaros popietė, kurioje kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą ir pats nešti savo sprendimų naštą.
Po valandos suskambo telefonas. Ekrane pasirodė Tomo numeris. Eglė atmetė skambutį ir vėl užblokavo kontaktą. Tada tuo pačiu numeriu išsiuntė trumpą žinutę: „Daugiau neskambink. Mano atsakymas galutinis.“
Kitą dieną ji pardavė virtuvės baldų komplektą už du tūkstančius eurų. Jos komisiniai sudarė aštuoniasdešimt eurų. Saulius paspaudė jai ranką ir pasakė, kad tokių pardavėjų dar reikėtų paieškoti.
— Jūs turite tikrą gyslelę, — tarė direktorius. — Žmonės jumis pasitiki.
— Tiesiog dirbu sąžiningai, — atsakė Eglė.
— Štai čia ir esmė. Sąžiningumas dabar ne taip dažnai pasitaiko.
Vakare ji suskaičiavo, kiek uždirbo per dvi savaites. Kartu su atlyginimu išėjo septyni šimtai trisdešimt eurų. Daugiau, negu logistikos įmonėje gaudavo per du mėnesius. Naujas gyvenimas jai dovanojo ne tik vidinę laisvę, bet ir vis aiškesnį finansinį savarankiškumą.
Eglė nusipirko naują suknelę ir užsirašė į sporto klubą. Atėjo metas pasirūpinti savimi. Susigrąžinti kūną, kurį išvargino paskutiniai santuokos mėnesiai, atrasti naujų pomėgių, sutikti kitokių žmonių.
Sporto klube ji susipažino su Lina — panašaus amžiaus moterimi, taip pat neseniai išsiskyrusia. Jos įsišnekėjo persirengimo kambaryje.
— Iš pradžių buvo baisu, — pasakojo Lina, rišdamasi plaukus. — Maniau, viena neištempsiu. O paskui paaiškėjo, kad viena susitvarkau net geriau negu gyvendama su vyru.
— Labai pažįstama, — nusišypsojo Eglė. — Niekas nevadovauja, nekritikuoja ir neprikuria problemų iš nieko.
— Mano buvęs irgi bandė grįžti, — pridūrė Lina. — Tik ne į šeimą. Jam reikėjo, kad vėl spręsčiau jo bėdas. Įsivaizduoji tokį įžūlumą?
— Įsivaizduoju. Pas mane buvo beveik tas pats.
— Ir ką padarei?
— Pasakiau „ne“. Vieną kartą ir visiems laikams.
— Teisingai. Tegul patys kapstosi iš to, ką prisidarė.
Eglė linktelėjo ir pagalvojo, kaip svarbu kartais sutikti žmogų, kuris supranta be ilgų aiškinimų. Lina buvo praėjusi panašų kelią ir nesijautė kalta dėl to, kad nusibrėžė ribas.
Grįžusi namo Eglė pasigamino vakarienę ir įjungė muziką. Džiazą, kurio anksčiau klausydavosi tik per ausines, kad niekam netrukdytų. Dabar ji galėjo pasukti garsą taip, kaip norėjo.
Lauke temo. Už lango vienas po kito įsižiebė žibintai, priešais esančiuose butuose sužibo langai. Eglė žiūrėjo į tą ramią vakaro sceną ir galvojo, kaip smarkiai per vieną mėnesį apsivertė jos gyvenimas. Skyrybos, naujas darbas, nauji planai. Ir svarbiausia — daugiau niekas nebeužkraus jai atsakomybės už svetimus pasirinkimus.
Tomas pasirinko Rasą. Vadinasi, Rasa dabar ir turės spręsti, kaip gyventi su jo mama po vienu stogu. Arba nespręsti. Eglė iš šito žaidimo pasitraukė.
Telefonas tylėjo. Ir ta tyla buvo geriausias įrodymas, kad buvęs vyras pagaliau suprato: spaudimas nebeveiks. Eglė aiškiai žinojo viena — ji daugiau negelbės tų, kurie patys susikūrė savo problemas.