su drumzlinu marinatu pakėliau taip, lyg auditorijai demonstruočiau svarbiausią paskaitos eksponatą.
— Kad jau atsirado proga trumpai kulinarinei pamokėlei, leiskite paaiškinti vieną dalyką. Marmurinė jautiena — ne šiaip mėsa. Tai subtilus, jautrus produktas, su kuriuo reikia elgtis pagarbiai. Tokį kepsnį kepi po minutę iš kiekvienos pusės, o ne kankini ant žarijų iki paskutinio atodūsio.
Tyčia žvilgtelėjau pro langą.
— O mūsų brangusis Marius, kaip visi puikiai žinome, bet kokį mėsos gabalą paverčia apeiginiu angliuku. Tokiu, kuriuo paskui būtų galima ant asfalto braižyti klases vaikams. Patikėti jam prabangią jautieną būtų ne vakarienė, o nusikaltimas kulinarijai.
Kibirą pastačiau atgal ant stalo. Plastikas dusliai kaukštelėjo į paviršių.
— O štai šitiems gabalams nepakenktų net tiesioginis meteorito smūgis. Čia forma ir turinys sutampa tobulai.
— Tu… tu esi neįtikėtinai apskaičiuojanti moteris! — suspiegė Rasa. — Mes pas jus atvažiavome iš visos širdies, atvirai, šeimyniškai, o tu centus skaičiuoji!
— Aš skaičiuoju ne centus, Rasa. Aš skaičiuoju įžūlumą, — atsakiau tyliau, bet balse atsirado toks šaltas metalas, kad vyro sesuo nejučiomis žengtelėjo atgal link durų.
Pažiūrėjau jai tiesiai į akis.
— Niekas jums netrukdo valgyti aukščiausios rūšies mėsos, užkąsti šviežiu upėtakiu ir dar pasilepinti užjūrio gardumynais. Tik visas tas grožybes reikia pirkti už savus pinigus. O jeigu į svetimus namus atvažiuojama tuščiomis rankomis ir su reikalavimų sąrašu, tada valgoma tai, kas padėta ant stalo.
Kaip tik tada durys sugirgždėjo, ir į virtuvę įėjo Tomas.
Jis drėgna servetėle valėsi nuo rankų statybines dulkes, primerkęs akis šypsojosi saulei ir, regis, buvo įsitikinęs, kad tuoj prasidės puiki šeimyninė šventė.
— O kas čia per triukšmas? Net lauke girdėti, — nuoširdžiai nustebo jis, nesuprasdamas, į ką pirmiau žiūrėti: į išraudusią motiną ar į įsiutusią seserį. — Mėsa jau paruošta? Aš šašlykinę užkūriau. Žarijos kaip tik.
— Tavo žmona mus žemina! — teatrališkai suaimanuodama, tarsi būtų atsidūrusi ant bedugnės krašto, pratrūko Birutė ir puolė prie sūnaus kaip prie paskutinės gynybinės sienos.
Ji įsikibo jam į rankovę.
— Ji pripirko kažkokių atliekų benamiams šunims! Mane prieš Janiną sugėdino! Mes prašėme normalios mėsos, kaip žmonėms, kad šventę padarytume, o ji mums gyslas acte pakišo! Pasakyk jai, Tomai! Pagaliau pastatyk savo žmoną į vietą! Kas čia šeimininkas?!
Tomas pasimetęs pažvelgė į drumzlinus kibirus. Paskui — į tą akmeninį rūkytą lydytą sūrį. Galiausiai jo akys sustojo ties manimi.
Akimirką jose šmėstelėjo senas, dar vaikystėje įaugęs sūnaus išgąstis prieš motinos pyktį. Būtent į jį Birutė visuomet statydavo visą savo žaidimą. Tai buvo jos išdirbtas, metų metais šlifuotas triukas: spausti kaltės jausmą, kelti skandalo temperatūrą, kol žmogus palūžta ir padaro bet ką, kad tik ji nutiltų.
Aš tylėjau. Stovėjau atsirėmusi į stalviršį ir neketinau teisintis nė vienu žodžiu.
Tai buvo mūsų abiejų tiesos akimirka. Savotiškas brandos egzaminas. Jeigu jis dabar nuleistų akis ir paprašytų manęs atsiprašyti, kad „nebūtų konflikto“, jeigu pasiūlytų pakentėti dėl mamos ramybės, aš tiesiog be ginčų susidėčiau rankinę, sėsčiau į savo automobilį ir išvažiuočiau atgal į miestą.
Tomas lėtai priėjo prie stalo.
Jis paėmė ilgą kvitą iš pigaus prekybos centro, kurį aš iš anksto buvau palikusi pačioje matomiausioje vietoje. Akimis perbėgo prekių eilutes. „Šašlykai sodybai — 2 vnt. Rūkytas lydytas sūris — 1 vnt. Šviesus alus — 10 vnt.“
Tada vyras pasuko galvą į atvirą langą.
Lauke Marius, pagaliau įveikęs nepaklusnų butelio kamštelį, gardžiai gurkšnojo alų tiesiai iš kakliuko, pasilenkęs virš mano ką tik apsodinto gėlyno su veislinėmis petunijomis. Jis mirksėjo lėtai, kaip apsnūdęs karosas, ir visiškai nesuprato, kodėl mėsa dar nečirška ant grotelių.
Rasos vaikai tuo metu su traškesiu laužė sausas senos slyvos šakas prie tvoros.
— Mama, — Tomo balsas nuskambėjo netikėtai tvirtai, žemai ir labai ramiai.
Jis atsargiai išlaisvino rankovę iš jos pirštų.
— Eglė šitam kibirui išleido savo asmeninius pinigus. Iš savo atlyginimo. Jeigu tu norėjai pavaišinti tetą Janiną brangia mėsa už kokį šimtą eurų, kodėl pati jos nenupirkai pakeliui? Juk važiavote automobiliu. Prabangesnių parduotuvių prie kelio netrūksta.
— Taigi savi žmonės! — vėl užvedė savo mėgstamą, iki skylių nudėvėtą plokštelę Birutė, tik šįkart jos balse jau girdėjosi nepasitikėjimas savimi.
Tokio atsako ji akivaizdžiai nesitikėjo.
— Jūs turite mašinas, sodybą, gerus atlyginimus! Jauni esate! Nejaugi gaila tikrai motinai ir tetai normalų stalą padengti?
— Mums negaila, — kietai nukirto Tomas ir atsitraukė per žingsnį. — Bet kai tu kvieti garbingus svečius tam, kad pasirodytum, kokia esi svarbi, tai ir vaišes apmoki tu pati. Eglė pasielgė visiškai teisingai. Nepatinka šašlykai iš kibiro — sėskite į mašiną ir važiuokite į artimiausią užmiesčio restoraną. Aš nieko neįkalbinėsiu ir už nieką neatsiprašinėsiu.
Anyta atšoko taip, lyg sūnus būtų jai šlapiu rankšluosčiu pliaukštelėjęs per veidą.
Rasa iš nuostabos tik tankiai mirksėjo, visiškai pametusi siūlą. Tokio posūkio jos nebuvo numačiusios net baisiausiame košmare. Jų tobulame pasaulio paveikslėlyje Tomas visada turėjo būti tarpininkas: raminti mane, prašyti nuryti nuoskaudą ir atverti piniginę dėl giminaičių ramybės.
Ir tada į mūšį buvo mestas pagrindinis sostinės rezervas.
— Birute! — staiga aštriu, spigiu balsu prabilo teta Janina, kuri visą šį laiką stovėjo prie šaldytuvo šešėlyje, net nenusiėmusi tamsių akinių.
Ji žengė į priekį, ir jos išpuoselėtą veidą perkreipė nuoširdus įtūžis.
— Aš kažko nesupratau! Tu man visą praėjusią savaitę skambinėjai ir žadėjai prabangų poilsį gamtoje. Čiulbėjai į ragelį saldžiausiu balseliu: „Janinute, atvažiuokit! Bus jautiena, brangūs sūriai, mano sūnus mus priims kaip karalienes, jie nuo manęs dulkeles nupučia!“ O dabar paaiškėja, kad tu nusprendei mano akivaizdoje pasipuikuoti prieš marčią jos sąskaita?
Teta pasipiktinusi pasitaisė ant peties kabančios brangios rankinės dirželį.
— Norėjai parodyti, kokia tu didelė ponia? Ir aš dar turėčiau apsimesti, kad šitas farsas man patinka?