po trijų valandų kamštyje kramsnoti tas pigias, popieriaus skonio dešreles ir dar klausytis jūsų kaimiškų rietenų dėl kelių centų?!
Tai buvo viena iš tų retų, beveik tobulų akimirkų, kai ilgai lipdytas įžūlus sumanymas subyra kaip kortų namelis — garsiai, negražiai ir tiesiai ant galvų tiems, kurie patys jį statė.
— Janinute, paklausyk, čia ji dėl visko kalta! — uošvė, akivaizdžiai praradusi savitvardą, dūrė į mane drebančiu pirštu su nepriekaištingu manikiūru, mėgindama išgelbėti bent trupinius savo ką tik sutrypto autoriteto. — Marti pasitaikė godi, šykšti, man jau rankos nusvyra su jais kovoti!
Tą sekundę supratau: štai ir mano eilė.
— Rankų nuleisti negalima, Birute. Kovoti visada galima ir net būtina, — su didžiausiu malonumu grąžinau jai jos pačios mėgstamiausią posakį, kuriuo ji paprastai palydėdavo prašymus gegužę perkasti jai daržą.
Nuo stalo paėmiau skardinę.
— O kai kam dar priminsiu: kaip elgiatės su žmonėmis, taip anksčiau ar vėliau elgiamasi ir su jumis. Norite pagarbos, dėmesio ir aptarnavimo? Pradėkite nuo paprasčiausio dalyko — nesielkite su svetima pinigine kaip su savo.
Ištiesiau skardinę Rasai.
— Beje, Rasa, gardumynų, deja, nebus. Biudžetas neleido. Užtat turime akcijinės cukinijų užtepėlės. Labai subtilus derlius, tiesiog vintažas. Gal norėsite?
Teta Janina pasišlykštėjusi suraukė nosį ir pervėrė tikrą seserį tokiu žvilgsniu, kad Birutė tiesiog akyse susitraukė. Visas jos blizgesys, visa ta ponios laikysena išgaravo per kelias sekundes.
— Žinai ką, Birute, — sausai ištarė sostinės viešnia, jau sukdamasi vartelių link. — Važiuojam namo. Į jūsų šeimos cirką aš nesiregistravau. Man vien nuo to jūsų acto vaizdo spaudimas kyla. Mariau! Padėk butelį, kurk automobilį! Vaikus susirinkit, mes išvažiuojam!
Marius, kuris buvo ką tik patogiai įsitaisęs gultelyje ir užmerkęs akis, matyt, ruošėsi pasiekti nemokamos palaimos būseną, išleido niūrų, beveik gyvulišką sužeisto žvėries garsą. Atsisveikinti su dykai gautais gėrimais jam buvo beveik nepakeliama.
Vis dėlto ginčytis su valdinga teta jis neišdrįso. Ji jau seniai buvo užsiminusi, kad galbūt įrašys jį į savo testamentą dėl buto Vilniuje, o dėl tokios perspektyvos Marius būtų galėjęs praleisti net ir pietus.
Jų pasiruošimas išvykimui buvo stulbinamai greitas ir nuostabiai tylus.
Rasa, įsiutusi, šnopuodama iš nuoskaudos ir pažeminimo, grūdo besispyriojančius sūnus į tetos visureigį ir kažką panosėje murmėjo apie piktus, beširdžius žmones, kuriems pinigai užtemdė akis.
Birutė, eidama pro mane takeliu vartelių link, dar pabandė mane sudeginti savo firminiu prakeikiančiu žvilgsniu. Tačiau atsitrenkė į mano visiškai ramią, šviesią ir net draugišką šypseną, lygioje vietoje užkliuvo, staigiai nusuko akis ir, trūktelėjusi pečiu, paskubėjo tolyn.
Automobilis krenkštelėjo, iš išmetimo vamzdžio paleido melsvą dūmų debesėlį, apsisuko ant žolės, pakeliui priplodamas kelis pienių kupstus, ir netrukus dingo už posūkio. Kartu su juo iš kiemo išriedėjo visas tas kilnojamas triukšmingas balaganas.
Sodyboje nusileido palaiminga, tvirta, birželiška ramybė.
Tik paukščiai linksmai čirškėjo jaunos obels šakose, tarsi ir patys džiaugtųsi, kad šiandien į juos neskraidys dešrų plėvelės ir tušti plastikiniai puodeliai.
Tomas sunkiai, bet su tokiu aiškiu palengvėjimu iškvėpė, kad net pečiai jam nusileido.
Jis priėjo man iš nugaros, pasidėjo smakrą man ant viršugalvio ir stipriai apkabino per pečius.
— Šiandien tu su jais gana kietai, — tyliai tarė.
Jo balse nebuvo nei priekaišto, nei apgailestavimo. Veikiau slėpėsi santūrus, beveik berniukiškas susižavėjimas.
— Užtat teisingai, — atsakiau, priglausdama skruostą prie jo šilto peties ir pajusdama, kaip pamažu paleidžia pastarųjų valandų įtampa. — Toliau kūrensi šašlykinę? Anglys juk baigia perdegti.
— O ką mes ant jų kepsim? — šyptelėjo vyras, linktelėdamas į ant stalo paliktus vienišus plastikinius kibirėlius. — Tą acto siaubą? Aš, žinoma, po dailylenčių tampymo alkanas, bet ne tiek. Šito atsisakau.
Gudriai primerkiau akis, išsivadavau iš jo glėbio ir nuėjau prie šaldytuvo.
Įkišau ranką į patį tolimiausią stalčių, už puodų su vakarykščiu garnyru, ir iškilmingai ištraukiau sunkų stiklinį indą. Skambiai atsegiau spaustukus, nukėliau dangtį.
Vasaros virtuvę iš karto užliejo tirštas, svaiginantis, beveik iš kojų verčiantis šviežios mėsos kvapas — ji buvo švelniai marinuota naminiame kefyre, su sultingais svogūnais, baziliku ir aitriu juodųjų pipirų kartumu.
Tomas garsiai nurijo seiles.
— Sprandinė? — beveik pagarbiai sušnabždėjo jis, žiūrėdamas į tobulai supjaustytus gabalus.
— Pati geriausia visame ūkininkų turguje, — patvirtinau. — Išskirtinė. Tik tiems, kurie supranta skirtumą tarp tikros šeimos, kur vieni kitus saugo, ir nemokamo visą parą iškviečiamo restorano. Verk ant iešmų.
Vakare verandoje likome dviese, susisupę į pledus.
Mėsa pavyko tiesiog nepriekaištingai — nepaprastai minkšta, pilna skaidrių karštų sulčių, su taisyklinga, vos salstelėjusia traškia plutele. Tomas įpylė mums po taurę sodraus rubino spalvos gėrimo, kurį buvau nupirkusi pati, be jokių įsakymų, sąrašų ir derinimų.
Kažkur toli, dulkėtu vakaro keliu, riedėjo automobilis, veždamas į tvankų miestą įsižeidusius, piktus ir labai alkanus giminaičius — kuo toliau nuo mūsų sodybos, mūsų pinigų ir mūsų ramaus gyvenimo.
Ant stalo priešais mus, greta lėkštės su rausvais, garuojančiais šašlykais, vienišai stovėjo atidaryta pigi cukinijų užtepėlės skardinė ir gulėjo nepaliestas lydyto dešrinio sūrio gabalas.
— Žinai, — Tomas nusišypsojo, žvelgdamas į šašlykinėje rusenančią ugnį, ir pakėlė taurę, — be jų šašlykai pasirodė kokį tūkstantį kartų skanesni.
— Visiškai pritariu, — tyliai skimbtelėjau savo taure į jo. — Ir atkreipk dėmesį: net mūsų vietiniai delikatesai liko sveiki. Rytoj iš to sūrio padarysiu karštų sumuštinių, o cukinijų užtepėlę padėsiu prie pietų. Pas mus niekas neprapuola.
Įsidėjau į lėkštę dar vieną šašlyko gabalėlį — apskrudusį, sultingą, minkštą, prisigėrusį svogūnų, baziliko ir dūmo kvapo, su plonyte traškia plutele.
— O mėsa tikrai išėjo puiki, — pripažino Tomas.
— Kitaip ir būti negalėjo, — nusišypsojau. — Marinato receptas pas mane patikimas. Skirtingai nei kai kurie giminaičiai, jis dar nė karto manęs nenuvylė.