Jos žvilgsnyje nebuvo nei baimės, nei ašarų — tik šaltas, visiškai abejingas ramumas.
— Tomai, panašu, kad nuo streso tau rimtai pašlijo atmintis, — ištarė ji tyliai, bet kiekvienas žodis skambėjo lyg nukaltas iš plieno. — Šį butą nusipirkau dar prieš mūsų santuoką. Trejus metus mokėjau paskolą, dirbdama be laisvadienių ir savaitgalių. Baldai, buitinė technika, kiekviena lentyna, kiekvienas varžtas šitose sienose — viskas atsirado už mano pinigus. Tu čia atsikraustei prieš penkerius metus su vienu nutrintu lagaminu, kuriame buvo keli nudėvėti megztiniai, dezodorantas ir žaidimų konsolė. Ir, patikėk, iš čia išeisi beveik su tokiu pačiu turtu.
— Negąsdink manęs savo popieriais! — Tomo balsas netikėtai persilaužė, išduodamas jo paniką. Jis staigiai atsitiesė, akimirksniu praradęs visą tą apsimestinį pasitikėjimą savimi. Veidas vėl išmušė raudonomis dėmėmis. — Mes penkerius metus gyvenome oficialioje santuokoje! Tai bendras turtas! Aš irgi čia prisidėjau! Remontą padėjau daryti! Pagal įstatymą pusė visko priklauso man!
Rasa trumpai, sausai nusijuokė. Juokas buvo be jokio linksmumo.
— Prisidėjai savo buvimu? Ar tomis tapetų juostomis koridoriuje, kurias priklijavai kreivai? — ji užtraukė kietą kelioninio krepšio užtrauktuką ir permetė diržą per petį. — Rytoj ryte su tavimi susisieks mano advokatas. Duodu tau lygiai parą. Iki rytdienos vakaro tu su savo „išsilavinusia“ sesute išsikraustai iš mano buto ir pasiimi visus savo daiktus. Be to, labai nuoširdžiai patariu pasamdyti profesionalius valytojus ir savo lėšomis išblizginti čia viską taip, kaip buvo. Jeigu rasiu bent vieną įbrėžimą ant technikos, pradegintą parketą ar jeigu šitie namai dar dvoks jūsų landyne, pateiksiu civilinį ieškinį dėl materialinės žalos atlyginimo. Ir gali neabejoti — iš tavęs išsireikalausiu kiekvieno cento.
— Eik tu velniop, kale! — suriaumojo Tomas, pasitraukdamas į koridorių ir atlaisvindamas jai kelią. — Manai, aš čia tavęs laikysiuosi įsikibęs? Kam tu reikalinga su tuo savo liguistu švaros kultu, amžinomis taisyklėmis ir akmeniniu veidu? Mes su Ugne ir be tavęs puikiausiai gyvensim. Susirasim normalų būstą, kur niekas mums nervų netampys!
— Tai ir gyvenkite, — be menkiausio virptelėjimo atsakė Rasa.
Ji išėjo į prieškambarį ir užsimetė ant pečių lengvą kašmyrinį paltą. Svetainėje Ugnė jau buvo spėjusi užsirioglinti ant sugadintos, alumi aplietos šviesios sofos. Purvinais batais ji patogiai įsirangė tarp pagalvėlių ir palydėjo Rasą įžūlia, triumfuojančia šypsenėle, tarsi jau jaustųsi tapusi teisėta šios vietos šeimininke. Rasa net nepažvelgė į ją. Ji priėjo prie spintelės prie durų, iš rankinės ištraukė atsarginį savo raktų ryšulį ir garsiai, metaliniu žvangėjimu numetė jį ant stiklinio paviršiaus.
— Mėgaukitės šeimynine idile šitame kiaulinyke, — mestelėjo ji per petį.
Tada ryžtingai atrakino duris ir išėjo į laiptinę.
Sunki metalinė durų plokštė už jos nugaros užsitrenkė dusliu, galutiniu trenksmu. Tas garsas lyg kirčiu atskyrė ją nuo dvokiančio chaoso, nuo išdavystės ir nuo žmogaus, kurį ji kadaise vadino savo vyru. Laiptinėje buvo vėsu, ore tvyrojo drėgno tinko ir senų dulkių kvapas. Tačiau Rasai jis pasirodė malonesnis už brangiausius kvepalus. Ji giliai, laisvai įkvėpė, pasitaisė ant peties krepšį ir paspaudė lifto iškvietimo mygtuką. Fiziškai pajuto, kaip nuo jos pečių nusirito milžiniškas, dusinantis betoninis luitas.
O suniokotame bute įsivyravo tiršta, lipni tyla. Ją drumstė tik bjaurus monotoniškas virtuvės laikrodžio tiksėjimas ir už lango pravažiuojančių automobilių ūžesys. Tomas stovėjo koridoriaus viduryje tarsi žaibo trenktas. Jis bukai spoksojo į žmonos paliktus raktus, blankiai žvilgančius po lemputės šviesa. Adrenalinas, kuris pastarąjį pusvalandį virė jo kraujyje ir stūmė į beprotiškus žodžius bei veiksmus, ėmė staiga slūgti. Vietoje jo į vidų sunkėsi šalta tuštuma ir vis stiprėjanti, lipni ateities baimė.
Jis lėtai apžvelgė sujauktą prieškambarį, aptaškytus veidrodžius, visur besimėtančias nuorūkas ir purvinais batais sutryptas grindis. Nosį nauja jėga perskrodė šleikštus svetimo vėmalų ir surūgusio alkoholio tvaikas. Nuo jo Tomui gerklėje įstrigo kartus gumulas.
— Tomai, o gal galėtum man ko nors valgyti padaryti? — iš svetainės netikėtai atsklido kaprizingas, apsunkęs sesers balsas, perskrosdamas tylą. — Mes su chebra tik traškučių ir džiūvėsėlių prisikirtom, man nuo alaus skrandį suka. Ir cigaretės baigėsi… Nueisi iki parduotuvėlės už kampo? Nupirksi ko nors normalesnio?
Tomas lėtai užmerkė akis. Triukšmingai iškvėpė per nosį ir taip stipriai sugniaužė kumščius, kad trumpi nagai skausmingai įsirėžė į delnus. Tik dabar, stovėdamas pačiame šito atgrasaus, sugriauto pasaulio centre, jis iki skausmingo aiškumo suvokė, kas ką tik įvyko. Norėdamas pataikauti girtoms, savanaudiškoms savo nevykėlės sesers užgaidoms, jis savo rankomis ką tik negrįžtamai sunaikino normalų gyvenimą. Sunaikino viską, kas laikėsi ant Rasos kantrybės, darbo ir tyliai nešamos atsakomybės.
Taksi tyliai sustojo prie ryškiai apšviesto stiklinio keturių žvaigždučių viešbučio fasado. Rasa atsiskaitė su vairuotoju, pasiėmė kelioninį krepšį ir tvirtu žingsniu įėjo į erdvų vestibiulį. Čia skambėjo prislopintas džiazas, o ore sklido subtilus brangaus interjero kvapo aromatas — sandalmedžio ir citrusų natos. Tas kvapas buvo visiška priešingybė klaikiai smarvei, kuri, rodės, visiems laikams buvo įsigėrusi į jos buvusio šeiminio gyvenimo sienas.
Registracija neužtruko nė kelių minučių. Gavusi sunkoką plastikinę kortelę-raktą, Rasa pakilo į septintą aukštą ir atrakino savo numerio duris.
Viduje viešpatavo tobula, beveik skambanti švara. Ant plačios lovos gulėjo sniego baltumo, krakmolyta patalynė be menkiausios raukšlelės. Vonios kambaryje blizgėjo chromuota santechnika. Storos užuolaidos nuo kambario atkirto naktinio miesto šurmulį. Rasa numetė krepšį ant suolelio, nusivilko kašmyrinį paltą ir, daugiau nesirengdama, atsisėdo ant lovos krašto.
Ji laukė, kad tuoj palūš. Kad gerklę užspaus kartus nuoskaudos gumulas, kad akys prisipildys ašarų dėl savęs, dėl penkerių iššvaistytų santuokos metų, dėl iliuzijos, kuri taip triukšmingai subyrėjo. Tačiau viduje buvo tylu. Keistai tylu. Ten, kur anksčiau pulsavo nerimas dėl vyro, dėl jų ryšio, dėl tariamų namų išsaugojimo, dabar plytėjo lygus, beribis ledinio ežero paviršius.
Tą akimirką ji nepaprastai aiškiai suprato: pastaruosius metus ji ne gyveno, o tarnavo kaip nematoma amortizacinė sienelė tarp infantilaus Tomo, jo įžūlių giminaičių ir tikrojo pasaulio. Ji gesino konfliktus, taisė klaidas, tvarkė pasekmes, aiškino, dengė, mokėjo, kentėjo. Dabar ta visa šluojanti funkcija buvo išjungta. Galutinai.
Rasa nusirengė, atsistojo po karštomis, stipriomis dušo čiurkšlėmis ir ilgai, beveik įnirtingai trynė odą šiurkščia kempine. Atrodė, kad ji bando nuplauti ne tik prirūkytų namų kvapą, bet ir patį Tomo prisiminimą. Išėjusi iš vonios su puriu baltu chalatu, ji užsisakė į numerį lengvą vakarienę ir taurę gero sauso vyno.
Įsitaisiusi giliame krėsle prie panoraminio lango, Rasa atsargiai gurkštelėjo. Vynas maloniai nudegino gerklę. Rytoj iš pat ryto ji paskambins savo advokatui Andriui. Skyrybų procesas neturėtų užsitęsti — dalytis jiems iš esmės nebuvo ko. Vedybų sutartis, kurios ji primygtinai pareikalavo dar iki vestuvių, patikimai saugojo jos nekilnojamąjį turtą ir sąskaitas. Rasa pažvelgė į savo atspindį tamsiame stikle ir vos pastebimai nusišypsojo.
Ji buvo laisva.
Tuo metu kitame miesto gale, suniokotame bute, pamažu skleidėsi tikras pragaras.
— Tomai, na kiek dar galima? Mane tuoj vėl supykins! — graudžiai, bet kartu įsakmiai sudejavo Ugnė, vartydamasi ant alumi išmargintos sofos. — Atnešk mineralinio, pas mane burnoj toks skonis, lyg katės būtų pridergusios! Ir langą atidaryk, čia kvėpuoti neįmanoma!
Tomas stovėjo vonios kambario viduryje, rankose spausdamas popierinių rankšluosčių ritinį ir aitriai dvokiančio valiklio butelį. Ant jo rankų buvo užmautos geltonos guminės pirštinės, likusios nuo Rasos. Jis žiūrėjo į pridžiūvusius vėmalus, nutaškiusius kriauklę ir veidrodį, ir jautė, kaip jo paties skrandis traukiasi nuo pykinimo. Kiekvienas judesys reikalavo milžiniškų pastangų.
Bandydamas nutrinti įsisenėjusį purvą, jis nevalingai prisiminė, kaip Rasa kiekvieną savaitgalį tyliai sukiodavosi po šį butą, palaikydama nepriekaištingą tvarką. Tą tvarką jis visada laikė savaime suprantamu dalyku. Kažkuo, kas tiesiog egzistuoja. Lyg švarios grindys, išplauti indai, tvarkingai sudėti drabužiai ir gaivus kvapas namuose atsirastų patys, be kieno nors pastangų.
— Užsičiaupk, Ugne! Tiesiog užsičiaupk! — pats nesitikėdamas Tomas pratrūko riksmu ir sviedė purviną popierinį rankšluostį tiesiai ant šlapių grindų.
Jis kaip kulka išlėkė iš vonios į koridorių. Kvėpavo sunkiai, trūkčiojamai, plėšdamas nuo rankų nekenčiamas pirštines.
— Ar tu bent suvoki, ką pridarei?!