Tu suniokojai ne savo namus! Dėl tavo girto baliaus mane paliko žmona! O tu čia drimbi ant sofos ir dar reikalauji mineralinio vandens?! Kelkis ir pati kuopk visą šitą šlykštynę!
— Ko tu ant manęs staugi?! — Ugnės balsas akimirksniu prarado gailų, verkšlenantį atspalvį. Ji staigiai atsisėdo ant sofos, o veidą perkreipė pyktis. Iš po paviršiaus išlindo ta pati bjauri, įžūli prigimtis, kurią Rasa buvo pastebėjusi dar pirmąją dieną. — Aš, tarp kitko, esu tavo sesuo! Pats sakei, kad ta kalė tavęs neverta, kad ji pamišusi dėl savo skudurų ir tvarkos! O dabar mane kaltą padarysi? Eik tu velniop, broliuk! Rytoj mamai paskambinsiu ir papasakosiu, kaip tu su manimi elgiesi!
Tomas sustingo. Jį pribloškė ne vien jos žodžiai, o tas nuogas, nė kiek neslepiamas akiplėšiškumas. Tą sekundę giminystės migla, tiek laiko dengusi akis, pagaliau prasisklaidė. Priešais stovėjo ne vargšė studentė, kuri „patiria stresą“, ne jaunėlė sesutė, kurią būtina globoti, o išlepinta, savanaudė mergina, kuriai nerūpėjo nei Rasa, nei jis pats. Ji tiesiog naudojosi juo kaip patogiu skydu, nemokamu aptarnavimu ir apsauga nuo bet kokių pasekmių. Ir dėl šios merginos jis ką tik sugriovė savo santuoką.
Iš kelnių kišenės Tomas išsitraukė telefoną. Pirštai drebėjo taip, kad jis vos pataikė į ekraną. Kontaktų sąraše susirado žmonos numerį ir paspaudė skambinimo mygtuką. Ilgi, vienodi signalai skambėjo sudarkyto buto tuštumoje, atsimušdami nuo sienų lyg šaltas aidas. Jie tęsėsi be galo, erzino klausą labiau nei bet koks riksmas.
Tuo metu nepriekaištingoje viešbučio kambario tyloje ant spintelės prie lovos gulėjęs telefonas trumpai suvibravo. Pritemęs kambarys akimirkai nušvito šaltu ekrano spindesiu. Rasa atitraukė žvilgsnį nuo už lango mirgančių naktinio miesto šviesų ir pažvelgė į ekraną. Ten degė iki skausmo pažįstamas žodis: „Vyras“.
Dar vakar toks užrašas būtų sutraukęs jos skrandį iš nerimo. Ką jis vėl pamiršo nupirkti? Su kuo susipyko šį kartą? Kurį iš gausios giminės dabar reikia gelbėti, maitinti, vežti ar guosti? Tačiau dabar viduje nesujudėjo niekas. Nebuvo nei pykto pasitenkinimo, nei ilgesio, nei noro išrėkti viską, kas kaupėsi metų metus. Tik lygi, ledinė, beveik gydanti tuštuma.
Rasa lėtai ištiesė ranką. Dviem ramiems, tiksliems prisilietimais ji perkėlė jo numerį į juodąjį sąrašą, o paskui įjungė skrydžio režimą. Jokių naktinių isterijų. Jokių pavėluotų atsiprašymų. Jokių pažadų, kurie ryte vėl taptų nieko verti. Šis vaidinimas baigėsi. Galutinai.
— Abonentas šiuo metu neatsiliepia, palikite žinutę po signalo… — bejausmis automatinis balsas Tomui nuskambėjo tarsi duslus teisėjo plaktuko smūgis.
Jis lėtai nuleido ranką. Telefonas išslydo iš nusilpusių, drėgnų pirštų ir bukai dunkstelėjo ant alumi nutaškyto parketo. Ugnė vis dar sėdėjo ant sugadintos sofos, susikryžiavusi rankas ant krūtinės, apsivilkusi per didelius marškinėlius. Tačiau jos apsiblaususiose akyse jau ėmė rastis šaltas suvokimas: įprastas šeimos scenarijus, kuriame ji visada lieka nuskriausta, o kiti skuba gelbėti, šįkart sugedo nepataisomai.
— Skambink mamytei, Ugne, — tyliai, visiškai tuščiu, svetimu balsu ištarė Tomas, žiūrėdamas lyg kiaurai per ją. — Imk telefoną dabar pat ir skųskis, kaip tave čia skriaudžia. Tik nepamiršk paminėti vienos smulkmenos: rytoj, dar nesutemus, mes abu su lagaminais stovėsime gatvėje.
— Ką reiškia gatvėje? — Ugnė sutrikusi sumirksėjo. Jos įžūli gynybinė kaukė staiga sutrūkinėjo. — Tu juk pats visada rėkei, kad čia jūsų bendras butas! Kad tu remontą darei, kad viskas per pusę!
— Aš rėkiau tai, kuo pats norėjau tikėti, kad prieš tavo „išsilavinusius“ sugėrovus neatrodyčiau visiškas nevykėlis, — Tomas karčiai nusijuokė, bet tas juokas buvo veikiau skausmingas trūkčiojimas. Nuo jo veidas pasikeitė neatpažįstamai, tarsi per kelias minutes būtų pasenęs dešimčia metų. — Butas priklauso jai. Visas. Iki paskutinės vinies ir grindjuostės. Mes turime griežtą vedybų sutartį, kurią aš pats, didžiuodamasis savo kilnumu ir nesavanaudiškumu, pasirašiau prieš vestuves. Vaidinau riterį be priekaištų. O jeigu rytoj vakare čia viskas neblizgės taip, kaip buvo iš pradžių, ji mus užvers ieškiniais dėl padarytos žalos. Ir patikėk, pinigų geriausiems miesto advokatams jai tikrai netrūksta.
— Ji tik gąsdina! Nori pasirodyti svarbi! — sucypsėjo Ugnė, bet balsas jau lūžinėjo, o jame aiškiai skambėjo tikra panika.
— Ne, Ugne. Gąsdinau aš. Visą savo apgailėtiną gyvenimą, — Tomas sunkiai pasilenkė, pakėlė nuo grindų Rasos numestas geltonas pirštines ir iš visų jėgų sviedė jas seseriai. Šlapios pirštinės pliūkštelėjo tiesiai jai ant kelių. — O ji visada padaro tai, ką pasako. Tad kelk savo užpakalį, imk kibirą, šepetį ir eik gramdyti savo vėmalų nuo plytelių. O aš tuo metu vartysiu skelbimus ir ieškosiu mums pigiausios nuomojamos landynės miesto pakraštyje už tuos grašius, kurie dar liko mano atlyginimo kortelėje. Ir melskis visiems dievams, kad užtektų bent užstatui.
Kitas rytas išaušo skaidrus, aštrus ir šaltas. Rasa pabudo lygiai septintą, nors žadintuvo net nebuvo nusistačiusi. Pirmą kartą po daugelio metų jos galvos nespaudė nuo priplėkusio oro, prisigėrusio cigarečių dūmų, o kūno neslėgė tas lipnus, sunkus nuovargis, kuris paprastai pasitikdavo vos pramerkus akis.
Ji neskubėdama nusiprausė po dušu, užsisakė karštus pusryčius tiesiai į kambarį ir, įsisupusi į baltutėlį chalatą, atsisėdo fotelyje prie lango. Stipri, kvapni kava garavo puodelyje, o pirmieji saulės spinduliai slydo stikliniais aukštų pastatų fasadais. Tą rytą net miestas atrodė kitoks — ne triukšmingas, ne reiklus, o atviras.
Devintą valandą lygiai ji atsivertė nešiojamąjį kompiuterį ir surinko savo teisininko numerį.
— Andriau, labas rytas, — jos balsas skambėjo žvaliai, švariai ir dalykiškai. — Taip, skambinu asmeniniu klausimu. Man reikia nedelsiant pradėti skyrybų procedūrą. Taip, kuo greičiau. Turto ginčų neturėtų kilti — mūsų vedybų sutartis galioja visa apimtimi. Be to, man reikės patikimos agentūros paslaugų. Šiandien po septintos vakaro mano bute turi būti pakeistos absoliučiai visos spynos. Adresą tuoj persiųsiu žinute.
Tuo pačiu metu bute kitoje miesto pusėje tvyrojo slogus, prakaitu ir buitine chemija persisunkęs beviltiškumas. Tomas, paraudusiomis, nuo nemigos degančiomis akimis ir iki kraujo nutrintais pirštų krumpliais, klūpėjo ant grindų. Jis beviltiškai mėgino iš šviesaus medžio išėsti įsigėrusį raudono vyno pėdsaką aštriu dėmių valikliu. Kitame kambaryje Ugnė, piktas ašaras maišydama su muilo putomis ant išbalusio veido, isteriškai trynė grindjuostes.
Ore laikėsi tirštas, akis graužiantis chloro, pigaus spygliuočių gaiviklio ir visiško žlugimo kvapas. Prieškambaryje, prie durų, vienas prie kito varganai glaudėsi du didžiuliai languoti krepšiai ir vienas senas nutrintas lagaminas. Tai buvo visas bagažas, kurį Tomas užsitarnavo per penkerius šeimyninio gyvenimo metus.
Jis sunkiai atsistojo, remdamasis į nuo įtampos virpančias kojas, ir pažvelgė į koridoriaus sieną. Dar vakar ten kabėjo vienintelė jų vestuvinė nuotrauka sidabriniame rėmelyje. Rasa ją buvo pasiėmusi dar vakare, palikdama tik pliką metalinę vinį ir vos įžiūrimą švaresnį kvadratą ant tapetų.
Būtent tada, žiūrėdamas į tą tuščią lopinį, Tomas pagaliau iki galo suprato, ką prarado. Ta mintis smogė fiziškai — aštriai, tiesiai į krūtinę. Jis neteko ne tik patogaus būsto, sočių vakarienių ir sutvarkytos buities. Savo rankomis, pataikaudamas svetimiems kaprizams, jis sutrypė moterį, kuri jį mylėjo nepaisydama visko. Moterį, kuri kiekvieną dieną darė jį žmogumi, o ne tuo menku, palūžusiu padaru, kuriuo jis dabar buvo virtęs.
Vakare Rasa išlipo iš taksi prie spindinčio verslo centro, kuriame buvo jos biuras. Ji vilkėjo nepriekaištingai pasiūtą kavos spalvos kostiumą, lengvas makiažas paslėpė vakarykštės įtampos pėdsakus, o akyse matėsi rami, tvirta, niekieno nebeišjudinama nuostata gyventi toliau.
Rankinėje tyliai pyptelėjo telefonas. Atėjo trumpa žinutė nuo Andriaus. Teisininkas sausai pranešė, kad raktai perduoti patikimam kurjeriui, naujos spynos jau įstatytos, o butas visiškai atlaisvintas nuo pašalinių asmenų.
Rasa sekundei sustojo ir giliai įkvėpė vėsaus vakaro oro. Tada lengvai, nuoširdžiai nusišypsojo savo mintims, pasitaisė rankinę ant peties ir greitu, užtikrintu žingsniu nuėjo link besisukančių verslo centro durų.
Jos gyvenimas tą nelemtą vakarą nesugriuvo. Priešingai — jis tik prasidėjo. Švarus, laisvas ir pagaliau priklausantis tik jai pačiai.