— ką tik vedė mano dukrą. Mano restorane. Šventėje, už kurią sumokėjau aš. O jūs ją visų akivaizdoje pažeminote.
— Tomai! — Aušra staigiai atsisuko į sūnų. — Pasakyk ką nors!
Tomas sėdėjo nepakeldamas akių nuo lėkštės. Rankas buvo suspaudęs ant kelių, tarsi bijotų pajudėti.
— Tomai! — dar kartą riktelėjo Aušra.
Jokio atsakymo.
Tėtis pasuko galvą į jį.
— Tomai, — prabilo jis labai ramiai, — tu dabar su savo motina ar su savo žmona?
Tomas lėtai pakėlė akis. Pirmiausia pažvelgė į tėtį, paskui į mamą, galiausiai — į mane.
— Aš… aš nežinau, ką turėčiau sakyti…
— Pasakyk, kad tavo mama turi išeiti, — tarė tėtis.
— Bet juk ji mano mama…
— O Rūta yra tavo žmona. Moteris, kuriai prieš valandą pažadėjai meilę ir apsaugą.
Tomas pravėrė lūpas, bet iš jų neišėjo nė vienas žodis.
Tėtis vėl atsisuko į Aušrą.
— Ponia Vilkasiene, jūs paliekate restoraną. Dabar.
— Jūs neturite teisės manęs išvaryti! — sušuko ji.
— Turiu. Esu šios vietos savininkas ir galiu paprašyti išeiti bet kurio žmogaus, kuris trikdo tvarką. Kameros viską įrašinėja. Šimtas svečių girdėjo jūsų žodžius. Išeinate pati arba kviečiu apsaugą.
Aušros veidas iš pradžių paraudo, po akimirkos pabalo. Ji čiupo rankinę.
— Tomai, einam!
— Ne, — kietai pasakė tėtis. — Tomas yra mano žentas. Jis čia laukiamas. Jūs — ne.
— Tomai! — Aušra jau rėkė. — Tu eisi su manimi ar ne?!
Tomas žvilgtelėjo į mane. Tada į motiną. Paskui į tėtį.
— Aš… privalau eiti su mama…
— Ne, — ramiai atsakė tėtis. — Neprivalai.
— Bet ji viena…
— Ji suaugusi moteris, — pasakė tėtis. — Namus ras.
Tomas atsistojo. Nuėjo prie mamos.
— Atleisk, Rūta, — metė per petį. — Turiu įsitikinti, kad jai viskas gerai.
Ir išėjo.
Kartu su motina.
Pro restorano duris.
Iš savo paties vestuvių.
Salėje sėdėjo šimtas žmonių, įstrigusių tyloje. Niekas nesuprato, kaip dabar elgtis.
Tėtis priėjo prie manęs ir paėmė už rankos.
— Rūta, brangioji. Ar gali atsistoti?
Atsistojau, nors kojos drebėjo taip, lyg būtų ne mano.
Jis nuvedė mane prie mikrofono.
— Mieli svečiai, — tarė tėtis. — Atsiprašau už tai, ką ką tik teko matyti. Mano žentas nusprendė palikti vestuves. Su savo motina. Tai buvo jo pasirinkimas.
Jis nutilo, išsitraukė nosinę ir nusibraukė akis.
— Tačiau mano dukra lieka čia. Ir mes švęsime. Nes ji to verta. Ji nusipelnė šventės. Su žmonėmis, kurie ją myli ir gerbia.
Kažkas pradėjo ploti. Tuoj prisidėjo kitas. Paskui dar vienas.
Po kelių akimirkų plojo visa salė.
Stovėjau prie mikrofono su vestuvine suknele. Be jaunikio.
Tėtis apkabino mane per pečius.
— Važiuojam namo, brangioji?
Papurtiau galvą.
— Ne. Likim. Švęsim.
— Tikrai?
— Taip. Tu teisus. Aš nusipelniau šitos dienos.
Vestuvės tęsėsi. Be jaunikio. Be anytos.
Šokau su tėčiu. Vėliau — su pusbroliu. Po to su pussesere. Valgiau tortą, juokiausi iš dėdės juokelių, gėriau šampaną.
Ir kiekvieną minutę laukiau, kad Tomas sugrįš.
Jis negrįžo.
Vidurnaktį išėjau į lauką. Atsisėdau ant suoliuko prie restorano. Švietė mėnulis, aplink tvyrojo ramybė.
Netrukus pasirodė tėtis. Atsisėdo šalia.
— Kaip tu?
— Nežinau, tėti.
— Skambino?
— Ne.
Tėtis linktelėjo. Kurį laiką tylėjo, tada prabilo:
— Rūta, galiu tau kai ką pasakyti?
— Taip.
— Tomas šiandien pasirinko. Ne jo motina už jį.