Pats. Jis matė, kaip ji tave žemino. Girdėjo kiekvieną jos žodį. Ir vis tiek stojo į jos pusę.
— Bet…
— Jokių „bet“, dukra. Jis pasirinko ją. Per tavo vestuves. Visų akivaizdoje, prieš šimtą žmonių. Tai ne šiaip klaida. Tai sprendimas.
Aš nebesulaikiau ašarų. Jos riedėjo skruostais viena po kitos.
— Ką man dabar daryti, tėti?
— O ką pati nori daryti?
— Aš nežinau.
Tėtis kalbėjo tyliai, bet kiekvienas jo žodis smigo giliai.
— Vien meilės neužtenka, Rūta. Santykiuose turi būti pagarba. Ir drąsa. Tomas tave myli, tuo neabejoju. Bet šiandien jam pritrūko drąsos tave apginti. O be to meilė tampa per silpna.
Antrą valandą nakties gavau žinutę nuo Tomo:
„Rūta, atleisk. Mamai prasidėjo panikos priepuolis. Turėjau parvežti ją namo. Rytoj grįšiu, pasikalbėsime.“
Aš atsakiau labai trumpai:
„Ne, Tomai. Šiandien tu jau pasirinkai. Pasirinkai mamą. Dabar gyvenk su tuo.“
Tada užblokavau jo numerį.
Praėjo trys mėnesiai.
Skyrybos įvyko greitai. Tomas į posėdį neatėjo. Vietoj savęs atsiuntė advokatą. Tas pasakė:
— Mano klientas gailisi. Jis prašo suteikti jam dar vieną galimybę.
Teisėjas pažvelgė į mane.
— Ar jūs norite suteikti antrą galimybę?
Aš ištariau:
— Ne.
Ir skyrybos buvo patvirtintos.
Dabar sėdžiu kavinėje „Auksinė žąsis“ — tėčio restorane. Po vestuvių jis pakeitė pavadinimą. Pasakė tik tiek:
— Nauja pradžia.
Prieš mane garuoja kapučinas. Rankose laikau knygą. Už lango praeina poros, susikibusios už rankų. Žiūriu į jas ir šypteliu.
Kada nors taip vėl eisiu ir aš. Tik su kitu žmogumi. Su tuo, kuris mokės atsistoti šalia. Ne pasitraukti.
Telefonas suvibruoja. Žinutė nuo Tomo — iš svetimo numerio, nes senasis liko užblokuotas.
„Rūta, prašau. Atleisk man. Padariau klaidą. Nutraukiau ryšį su mama. Mes nebesikalbame. Maldauju, duok man šansą.“
Perskaitau iki galo. Tada ištrinu.
Nes tėtis buvo teisus. Tas pasirinkimas per vestuves nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo sprendimas.
O aš verta žmogaus, kuris pasirinktų mane. Visada. Iš karto. Be jokio dvejojimo.
Ne tokio, kuris pirmiausia pasirinktų mamą, o paskui ateitų gailėtis.
Prie mano staliuko prieina tėtis. Atsisėda priešais.
— Kaip laikaisi, Rūta?
— Gerai, tėti. Tikrai gerai.
— Jis rašė?
— Taip. Ištryniau.
Tėčio veide atsiranda šypsena.
— Didžiuojuosi tavimi.
— Kodėl?
— Nes pagaliau žinai, ko esi verta. Ir nebeleidi niekam tavęs įtikinti priešingai.
Paėmiau jo ranką.
— Ačiū tau, tėti. Už tas vestuves. Už tai, ką tada padarei.
— Nieko ypatingo nepadariau.
— Padarei. Išvarei mano jaunikį iš mūsų vestuvių. Savo restorane. Prieš šimtą svečių.
— Aš išprašiau žmogų, kuris tavęs negerbė, — pataisė jis. — O tai, kad jis buvo tavo jaunikis, tėra smulkmena.
Aš nusijuokiau. Ir kartu pravirkau. Abu dalykai įvyko vienu metu.
— Ką man dabar daryti, tėti?
— Gyventi. Susirasti žmogų, kuris atsistos už tave. Tokį, kuris pasakys: „Gana.“ Tokį, kuris pasirinks tave iš pirmo karto. Be svyravimo.
— O jeigu tokio nesutiksiu?
— Sutiksi. Nes tu turi vertę, Rūta. Tinkamas vyras ją pamatys.
Lauke ima kristi sniegas. Pirmasis šio sezono sniegas.
Žiūriu pro langą. Gatve eina pora. Vyras apkabina moterį ir savo paltu pridengia ją nuo snaigių. Ji juokiasi.
Štai to aš noriu. Štai ko nusipelniau.
Ne vyro, kuris išeina iš vestuvių su savo mama.
O vyro, kuris dėl manęs išvestų iš vestuvių bet ką, net ir ją.
Tėtis taip pasielgė. Jis parodė, kaip atrodo tikra apsauga.
Ir dabar aš žinau, ko ieškoti.
Ir ko daugiau niekada nebepriimti.