— Tomai, ar tu bent girdi pats save? — šaltai paklausė Greta, net nebandydama slėpti susierzinimo. — Aš sutikau, kad persikraustytum pas mane, nes žadėjai ramų, gražų gyvenimą, dėmesį ir rūpestį. O dabar, vos tik spėjai peržengti mano buto slenkstį, jau siūlai man dengti tavo motinos užgaidas? Mano pinigai yra mano. Tavo mama — tavo reikalas. Jeigu ji priprato gyventi ant buvusios tavo žmonos sprando, tai dar nereiškia, kad dabar gali patogiai persėsti ant manojo.
Tomas tik sutrikęs mirksėjo, lyg nesuprasdamas, kaip pokalbis taip greitai pakrypo. Jis buvo įpratęs, kad visus piniginius klausimus, susijusius su Janina, kažkaip sutvarkydavo Rūta. Ji rasdavo reikiamą sumą, mokėdavo nuraminti įsiplieskusią anytą, užglaistydavo konfliktus dar jiems nespėjus išaugti. Greta buvo visai kitokia. Savas ribas ji brėžė aiškiai ir svetimų rūpesčių ant pečių krautis neketino.
— Bet, Greta… juk tai mano mama, — sumurmėjo Tomas. — Meistrai atvažiuoja jau rytoj. Ką aš jai dabar pasakysiu?
— Pasakyk, kad atšauktų meistrus, — nukirto Greta ir pakilo nuo krėslo. — Ir dar pridėk, kad daugiau neskambintų man į asmeninį telefoną. Aš neklausysiu jos verkšlenimų. Jeigu nesugebi apsaugoti manęs nuo savo giminaičių, vadinasi, mums teks rimtai pagalvoti, kokie iš tikrųjų yra mūsų santykiai.
Tomas liko sėdėti ant sofos, jausdamas, kaip po kojomis tarsi slysta grindys. Jo svajonė apie lengvą, patogų gyvenimą šalia jaunos gražuolės pirmą kartą aiškiai įskilo.
Kitą dieną Janina, neprisiskambinusi nei Rūtai, nei sūnui, nutarė griebtis seno ir jai gerai pažįstamo metodo — sukelti triukšmą viešai. Ji pasirodė tiesiai savivaldybės klientų aptarnavimo centre, kuriame dirbo Rūta.
Erdvioje salėje buvo pilna žmonių. Vieni sėdėjo laukdami savo eilės, kiti stoviniavo prie informacinių stendų, kai įėjimo durys garsiai trinktelėjo ir vidun ryžtingu žingsniu įžengė Janina. Ji nė nesidairydama patraukė prie administratoriaus stalo, už kurio Rūta ramiai aiškino pagyvenusiam vyrui, kaip užpildyti prašymą dėl pensininko pažymėjimo.
— Rūta! — skardžiai, per visą salę sušuko anyta, akimirksniu prikaustydama dešimčių žmonių dėmesį. — Kodėl nekeli telefono? Nusprendei, kad gali mane šitaip paprastai išbraukti iš savo gyvenimo?
Rūta mandagiai nusišypsojo klientui, paprašė jo minutėlę palaukti ir tik tada atsisuko į Janiną. Jos veidas išliko ramus, beveik oficialus, nors viduje viskas nemaloniai susigniaužė.
— Laba diena, Janina, — lygiu, darbiniu tonu pasakė Rūta. — Aš šiuo metu dirbu. Jeigu turite klausimų dėl dokumentų, prašau pasiimti eilės numerėlį terminale. Jeigu atėjote asmeniniais reikalais, prašyčiau palikti patalpas, nes trukdote darbui.
— Dokumentų?! — pasipiktinusi riktelėjo Janina, dar labiau pakeldama balsą. — Pas mane sodyboje meistrai stovi ir laukia pinigų! O tu čia sėdi akmeniniu veidu! Tu privalėjai pervesti man tuos keturis šimtus penkiasdešimt eurų! Dvylika metų aš tave kentėjau, mokiau, kaip reikia gyventi, o tu po pirmo barnio su vyru nusprendei atsigriebti ant vargšės senos moters!
Salėje nuvilnijo tyla. Net tie, kurie iki tol vartė dokumentus ar žiūrėjo į telefonus, pakėlė akis. Lankytojai smalsiai stebėjo prieš jų akis besirutuliojantį šeimyninį spektaklį.
Rūta nenuleido žvilgsnio. Ji žiūrėjo tiesiai į moterį, kuri daugelį metų mokėjo ją spausti, kaltinti ir manipuliuoti, prisidengdama gražiais žodžiais apie šeimą, pareigą ir pagarbą vyresniems.
— Janina, — ramiai kreipėsi Rūta, pagaliau tvirtai atsistodama priešais ją.