jos balsas nuskambėjo aiškiai ir pakankamai garsiai, kad kiekvienas salėje galėtų išgirsti:
— Jūsų sūnus Tomas išėjo pas kitą moterį. Mūsų šeimos nebėra. Aš nesu atsakinga nei už jūsų tvoras, nei už remontus, nei už jūsų užgaidas. Turite sūnų — į jį ir kreipkitės, jei reikia pinigų. O dabar prašau išeiti iš valstybinės įstaigos. Priešingu atveju būsiu priversta kviesti apsaugą dėl viešosios tvarkos trikdymo.
Janinos veidas akimirksniu paraudo. Ji buvo tikra, kad Rūta sutriks, išsigąs svetimų akių, pasiduos gėdai ir, kaip ne kartą anksčiau, ims trauktis atgal. Tačiau prieš ją stovėjo nebe ta nuolanki moteris, kurią buvo įpratusi spausti. Dabar tai buvo rami, savimi pasitikinti, nuo svetimų priekaištų išsilaisvinusi moteris, kurios nebegąsdino nei apkalbos, nei kaltinimai.
— Tu… tu dar pasigailėsi! — sušuko anyta, bet jos balse jau nebeskambėjo ankstesnis tvirtumas.
Ji staigiai apsisuko ir skubiai nužingsniavo durų link, jausdama į nugarą smingančius smerkiamus lankytojų žvilgsnius.
Prie langelio laukęs vyras pagarbiai linktelėjo Rūtai.
— Šaunuolė, dukrele. Teisingai pasielgei. Nėra ko visą gyvenimą tampyti svetimų naštų. Na, grįžkime prie mano anketos.
Tą patį vakarą Janina sėdėjo savo tuščiame sodo namelyje. Darbininkai taip ir nepasirodė, nes ji nesugebėjo sumokėti avanso. Tomas į skambučius neatsiliepė — veikiausiai bijojo naujosios mylimosios pykčio. Pirmą kartą per daugelį metų Janina aiškiai pamatė, kokioje padėtyje iš tikrųjų atsidūrė. Paaiškėjo, kad visas jos patogus, ramus ir gražiai sutvarkytas gyvenimas laikėsi tik ant marčios kantrybės ir padorumo — tos pačios marčios, kurią ji taip ilgai niekino. Dabar šis pamatas subyrėjo.
O Rūta po darbo pamainos ėjo namo. Ji lėtai žingsniavo vakaro miestu, giliai traukdama į plaučius vėsų orą. Namuose jos laukė tuščias butas, tačiau ta tuštuma nebekėlė baimės. Priešingai — pirmą kartą po ilgo laiko ji galėjo galvoti apie savaitgalį taip, kaip norėjo pati. Galėjo nuvažiuoti į tą seniai svajotą sanatoriją. Galėjo tiesiog miegoti iki pietų. Galėjo nusipirkti namams daiktų, kurie patiktų vien jai, o ne būtų parinkti pagal svetimus norus.
Praeidama pro didelio prekybos centro vitriną, Rūta sustojo. Už stiklo stovėjo elegantiškas, brangus, sodrios smaragdo spalvos lagaminas. Ji ilgai į jį žiūrėjo. Keliauti ji troško visada, tačiau pinigai nuolat ištirpdavo vyro šeimos reikmėms. Tai tvorai, tai remontui, tai dar vienam „būtinam“ Janinos pageidavimui.
Dabar viskas turėjo būti kitaip.
Rūta pažvelgė į savo atspindį stikle ir šyptelėjo. Tada ryžtingai pastūmė parduotuvės duris. Jos gyvenimas prasidėjo iš naujo, ir šiame naujame gyvenime ji niekam nebebuvo nieko skolinga.
Ji sumokėjo už lagaminą ir išėjo į gatvę. Kišenėje gulintis telefonas tylėjo. Nebebuvo nei įsakmių reikalavimų, nei priekaištų, nei svetimų bėdų, kurios anksčiau nuolat krisdavo ant jos pečių. Tik laisvė ir aiškus suvokimas, kad savo laimę ji susikurs pati.
Praėjus pusei metų ramaus ir džiaugsmingo gyvenimo, Rūta beveik buvo pamiršusi, kad kadaise turėjo tuos buvusius giminaičius. Tačiau vieną vakarą prie jos durų pasirodė išblyškęs, susivėlęs Tomas. Jis atrodė taip, lyg būtų netekęs absoliučiai visko. Vyras maldavo bent išklausyti, nes paaiškėjo, kad spindinti Greta slėpė paslaptį, kuri dabar Tomui grėsė visišku finansiniu žlugimu ir vienintelio būsto praradimu.