Jis buvo priimtas pačiame giliausiame jos esybės sluoksnyje, ten, kur nepasiekia nei jausmų triukšmas, nei abejonės.
Ji jau nebematė priešais savęs sužadėtinio. Nebematė vyro, su kuriuo ketino nugyventi gyvenimą. Dabar Eglė žvelgė į jį taip, kaip mokslininkas žiūrėtų į nepavykusį bandymą: su šaltu apgailestavimu, bet be menkiausio asmeninio prisirišimo. Tomas akimirksniu iškrito iš jos ateities, iš jos planų, iš jos pasaulio. Liko tik žmogus, stovintis jos kambaryje. Svetimas. Ir beveik juokingai nuspėjamas savo silpnume.
Neištarusi nė žodžio, ji lėtai apsisuko ir nuėjo prie stalo. Jos judesiai prarado aštrumą, tapo ramūs, glotnūs, tikslūs, tarsi ji atliktų seniai mintinai išmoktą apeigą. Kambarys, dar ką tik prisigėręs tirštos įtampos, staiga pasirodė erdvus ir neįprastai tylus. Tomas žiūrėjo jai į nugarą, negalėdamas nei pajudėti, nei prabilti. Jis jautė, kad tuoj įvyks kažkas nebeatšaukiamo, tačiau iš jos sklindantis šaltis paralyžiavo net menkiausią jo valios likutį.
Eglė sustojo ties ta vieta, kur gulėjo jos kruopščiai parengti svečių susodinimo planai. Ji pažvelgė į juos, paskui į kvietimų pavyzdžius, į išlaidų sąmatą — į visus tuos būsimo gyvenimo fragmentus, gyvenimo, kurio jau nebebuvo. Galiausiai jos akys sustojo ties absurdišku, keturlinkai perlenktu sąsiuvinio lapu, kurį atsinešė Tomas. Jis gulėjo šiek tiek kreivai, lyg svetimkūnis. Lyg virusas, iš vidaus suardęs sveiką sistemą.
Ji pakėlė kairę ranką. Po šviestuvo šviesa blankiai sužibo lygus sužadėtuvių žiedo lankelis su mažu, bet skaidriai spindinčiu deimantu. Tą žiedą ji buvo išsirinkusi pati. Didžiavosi savo skoniu. Dar prisiminė, kaip virpėjo jos pirštai, kai Tomas užmovė jį jai ant piršto restorane viršutiniame aukšte. Dabar jos rankos buvo visiškai ramios. Dešinės rankos nykščiu ir smiliumi ji suėmė žiedą ir nusmaukė. Jis nuslydo lengvai, be jokio pasipriešinimo.
Laikydama jį tarp dviejų pirštų, tarsi kokį keistą vabzdį, ji pakėlė virš to sąrašo. Akimirką nejudėjo, leisdama Tomui iki galo suprasti, kas vyksta. Tada paleido. Žiedas nukrito ant popieriaus dusliu, sausu spragtelėjimu. Tas beveik negirdimas garsas kurtinančioje kambario tyloje nuskambėjo garsiau už šūvį.
Mažas auksinis lankelis su deimanto kibirkštimi gulėjo pačiame lapo viduryje, ant būsimos uošvės vingiuotos rašysenos.
Eglė vienu pirštu, lengvu ir beveik pasibjaurėjimo kupinu judesiu pastūmė nuo savęs visą tą kompoziciją — lapą su ant jo gulinčiu žiedu. Ji slydo lygiu stalo paviršiumi Tomo pusėn ir sustojo tiesiai priešais jį.
— Prašom, — jos balsas buvo lygus, visiškai bejausmis, kaip sekretorės, paduodančios dokumentus pasirašyti. — Perduok mamai. Tegul tai būna vietoj kvietimo. Dabar jau ji gali už tavęs tekėti, jeigu taip gerai žino, kaip reikia tvarkyti tavo gyvenimą.
Ji trumpam nutilo, leisdama sakiniui įsigerti į orą, į sienas, į jo sąmonę.
— Vestuvių nebus.
Po šių žodžių ji apsisuko. Tačiau nenuėjo į miegamąjį krautis daiktų. Ir durimis netrenkė. Ramiais, pamatuotais žingsniais Eglė patraukė į virtuvę. Tomas išgirdo, kaip ji atidarė spintelę, išėmė stiklinę, o po akimirkos iš čiaupo ėmė bėgti vanduo. Tas paprastas, buitinis garsas sugriuvusio pasaulio fone buvo baisiausia, ką jis kada nors buvo girdėjęs. Ji nekėlė scenos. Nevaidino tragedijos.
Ji tiesiog išbraukė jį iš savo gyvenimo ir nuėjo atsigerti vandens. O jis liko vienas kambaryje, tarp mirusių planų, spoksodamas į žiedą, gulintį ant kvailo sąrašo lyg antkapis ant jų bendros ateities kapo.
Pirmąsias kelias minutes Tomas nė nekrustelėjo. Stovėjo tarsi įaugęs į grindis ir žiūrėjo į blizgantį žiedo lankelį ant sąsiuvinio lapo. Iš virtuvės sklido vandens čiurlenimas, vėliau pasigirdo tylus stiklinės kaukštelėjimas į stalviršį. Tai buvo vieninteliai garsai bute, tačiau jam jie atrodė kurtinamai garsūs ir nepadoriai kasdieniški.
Jo protas atsisakė priimti tai, kas ką tik nutiko. Mintys nesidėliojo, žodžiai nerado vietos. Toje tuštumoje, tame stingdančiame siaube jis padarė vienintelį dalyką, kurį visada darydavo krizės akimirką: išsitraukė telefoną ir paskambino pirmuoju greitojo rinkimo numeriu.