– Mama, atvažiuok. Čia viskas labai blogai.
Birutė pasirodė po keturiasdešimties minučių. Ji net nespaudė skambučio — išsitraukė savo raktą ir atrakino duris taip, lyg įžengtų ne į svetimus namus, o į teritoriją, kurioje turi teisę viską sustatyti į vietas.
Jos veidas buvo įsitempęs nuo kovingai teisaus pasipiktinimo. Pamačiusi Tomą, vis dar stovintį svetainėje bejėgiškai, tarsi ką tik būtų pametęs žemę po kojomis, ji net nepasisveikino. Tik prislopintu, įsakmiu balsu paklausė:
– Kur ji? Ką ta… sau leidžia?
– Virtuvėje, – tyliai atsakė Tomas, nenuleisdamas akių nuo stalo.
Motina ryžtingai nužingsniavo į virtuvę. Eglė sėdėjo prie stalo ir mažais gurkšniais gėrė vandenį iš tos pačios stiklinės. Ji nepašoko, nepradėjo gintis, nepuolė aiškintis. Tiesiog ramiai pakėlė akis į įėjusią moterį. Tame žvilgsnyje nebuvo nei baimės, nei neapykantos. Tik begalinis, šaltas nuovargis.
– Ką jūs padarėte mano sūnui? – puolė Birutė, sustodama tarpduryje. Ji jau pravėrė lūpas tęsti, bet Eglė ją aplenkė.
– Jūsų sūnui? Nieko, Birute. Aš tik nustojau bandyti iš jo padaryti vyrą.
Ji kalbėjo ramiai, beveik mandagiai, ir būtent dėl to kiekvienas žodis smigo dar giliau. Eglė padėjo stiklinę ant stalo ir sunėrė pirštus.
– Jūs, turbūt, atėjote dėl to sąrašo. Nesijaudinkite, ne apie jį kalba. Ir ne apie jūsų pusbrolį ar pusseserę. Žiedas, kurį jūsų sūnus dabar turbūt atneš ir paduos jums, – ji ištarė tai taip, tarsi Tomas jau nebebūtų kitame kambaryje, tarsi būtų likęs kažkur praeityje, – nėra įsižeidusios nuotakos kaprizas. Tai diagnozė. Diagnozė šeimai, kuri taip ir nespėjo gimti.
Jos akys trumpam nuslydo nuo Birutės į sieną, už kurios stovėjo Tomas. Balsas tapo dar tylesnis, bet aštresnis.
– Aš juk norėjau už jo tekėti. Už Tomo. Norėjau su juo kurti gyvenimą. Tik paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Nes jūs visada einate kartu su juo. Ne kaip būsima anyta. Ne kaip mano vaikų močiutė. O kaip pagrindinė mūsų santuokos akcininkė, turinti lemiamą balsą. O jūsų sūnus man nėra partneris. Jis tik vykdantysis direktorius, kuris paniškai bijo jus įskaudinti.
Birutė pravėrė burną, bet nė vienas sakinys taip ir neišėjo. Eglė nekalbėjo kaip isterijos apimta moteris. Ji buvo panaši į gydytoją, kuris artimiesiems ramiai paaiškina ligą, nuo kurios vaistų nebėra.
– Suprantate, aš nenoriu nugyventi gyvenimo nuolat dairydamasi per petį ir klausdama jūsų leidimo. Ar galime važiuoti atostogauti ten, kur norime mes? Ar galime nusipirkti tokius baldus, kokie patinka mums? Ar galėsime vaikui duoti vardą, kuris gražus mums, o ne jums? Nenoriu, kad kiekvienas mano sprendimas, kiekvienas mūsų bendras sprendimas būtų perleidžiamas per jūsų cenzūrą. O su Tomu kitaip nebus. Niekada.
Ji vėl pažvelgė svetainės pusėn.
– Ir jis… jis visą gyvenimą taip stovėtų tarp mūsų. Ne kaip siena, ne kaip gynėjas, ne kaip teisėjas. Tik kaip paštininkas, nešiojantis svetimus reikalavimus ir kaltai nuleidžiantis akis. Tokio vyro man nereikia. Man gaila. Bet aš save gerbiu labiau.
Eglė atsistojo. Pasiėmė rankinę, visą laiką stovėjusią prie kėdės kojos. Ji neskubėjo; kiekvienas jos judesys buvo ramus, apgalvotas ir galutinis. Apeidama stalą ji patraukė durų link ir akimirkai sustojo šalia sustingusios Birutės.
– Problema ne ta, kad jūs mylite savo sūnų, – ištarė beveik pašnibždomis. – Problema ta, kad toje meilėje nelieka vietos niekam kitam. Likite sveika.
Ji praėjo pro Birutę, paskui pro Tomą, kuris taip ir nepajudėjo nė per žingsnį, ir nuėjo prie durų. Spyna tyliai spragtelėjo. Butą užliejo tyla, bet ji jau buvo visai kitokia nei anksčiau: sunki, lipni, pilna neištartų kaltinimų.
Motina ir sūnus liko dviese. Birutė lėtai atsisuko į Tomą ir pirmą kartą gyvenime jo akyse nepamatė nei dievinimo, nei įprasto paklusnumo. Ten buvo kažkas tuščio ir bauginančio. O jis žiūrėjo į ją – į savo pasiteisinimų, nuolaidų ir nelaimių šaltinį – ir suprato, kad ką tik išėjusi moteris pasakė tiesą.
Vestuvių nebus. Ir atrodė, kad gyvenimo taip pat.