Mano tėtis niekada nebuvo joks girtuoklis. Jis mirė nuo plaučių vėžio, nes ilgus metus dirbo kenksmingoje gamyboje. Man tada buvo dvylika. Ir aš niekam neleisiu mindžioti jo atminimo.
Ji pasisuko į vyrą. Tomas stovėjo nuleidęs akis, lyg berniukas, pagautas prisidirbus.
— O tu? — paklausė Eglė. — Tu bent ką nors pasakysi? Ji ką tik pažemino mano tėvus. Mano šeimą. Mane pačią. Tu ir toliau tylėsi? Tu jai pritari?
Tomas pakėlė žvilgsnį. Jo akyse buvo tiek nevilties, kad Eglei akimirką net suspaudė širdį. Bet tik akimirką.
— Egle, tu juk pažįsti mamą, — sumurmėjo jis. — Ji ne iš piktos valios. Tiesiog užsiplieskė. Ji jau sena, suprask. Ko tu dabar kaip maža mergaitė kabinėjiesi prie žodžių? Pasakė nesąmonę, na ir kas, kam nepasitaiko.
— Pasakė nesąmonę, — lėtai pakartojo Eglė. — Ji metų metais nuosekliai trypia mane kaip žmogų, o tu tai vadini nesąmone. Ji už mano nugaros svarsto, kaip pasisavinti mano uždirbtus pinigus, o tau tai „kam nepasitaiko“. Ji spjauna man ir mano tėvams į sielą, o tu prašai manęs neįsižeisti.
— Tai ko tu nori?! Kad pulčiau ją mušti?! — Tomas staiga pakėlė balsą. Tame šūksnyje buvo tiek bejėgiškumo, kad Eglei viskas galutinai susidėliojo į vietas. — Kad išvaryčiau ją lauk?! Ji mano motina, girdi? Motina!
— O aš esu tavo žmona, — tyliai atsakė Eglė. — Dvylika metų esu tavo šeima. Tik tu, regis, per visą tą laiką taip ir nesupratai.
Ji apsisuko ir išėjo iš virtuvės. Miegamajame nuo viršutinės spintos lentynos nusitraukė nedidelį kelioninį krepšį ir ėmė dėti daiktus. Pirštai virpėjo taip smarkiai, kad palaidinės slydo iš rankų.
Po minutės tarpduryje pasirodė Tomas.
— Ką tu darai? — išsigandęs paklausė jis.
— Kraunuosi daiktus. Kurį laiką pabūsiu pas Rasą.
— Egle, baik kvailioti! Tu dėl paprasto barnio ruošiesi išeiti? Čia ką, nori parodyti savo kainą? Mama tikrai jau gailisi, aš garantuoju!
Iš koridoriaus pasigirdo Aldonos balsas:
— Tegul eina! Tegul ritasi, kur akys veda! Marčių rasim ir geresnių, ne tokias matėm! Atsirado čia princesė!
Eglė kreivai šyptelėjo ir įmetė į krepšį kosmetinę.
— Girdėjai? — paklausė vyro. — Tavo mama nesigaili. Jai visiškai vienodai. Ir tau, panašu, taip pat. Tau svarbiausia, kad viskas liktų kaip buvę. Kad ji galėtų ateiti kada panorėjusi, valytis į mane kojas, o tu apsimestum, jog nieko nevyksta. Kad aš tylėčiau, šypsočiausi ir toliau už viską mokėčiau.
— Pakalbėkim rytoj! — Tomas mėgino pačiupti krepšį. — Tu dabar įsiaudrinusi, prikalbėsi ko nereikia, paskui pati gailėsies!
Eglė staigiu judesiu užtraukė užtrauktuką ir vos neprispaudė jam pirštų.
— Dvylika metų, — tarė ji, žiūrėdama tiesiai jam į akis. — Dvylika metų aš vis dar kažko tikėjausi. O tu visą tą laiką tik sėdėjai nuošalyje ir laukei, kol mes su tavo mama pačios kažkaip išsiaiškinsime. Tu nesi vyras. Tu nuomininkas. Žmogus, kuris gyvena su manimi po vienu stogu ir naudojasi mano pinigais.
— Netiesa! — sušuko jis. — Aš tave myliu! Tu juk žinai!
— Myli? — Eglė jau vilkosi paltą. — Tada kodėl nė karto nepasakei savo mamai: „Liaukis, tai mano žmona, aš jai dėkingas“? Kodėl nepasakei, kad būsto paskolą moku aš, kol tu ramiai gyveni iš savo algos? Kodėl nutylėjai, kad būtent aš vežioju ją pas gydytojus ir perku brangius vaistus, kai pensijos neužtenka? Kodėl leisdavai jai vadinti mane „prekeive“ ir „išsišokėle“, o pats tuo pat metu prašydavai manęs pinigų kurui?
Tomas neatsakė. Jo burna tai prasiverdavo, tai vėl užsiverdavo, lyg į krantą išmestos žuvies.
— Štai ir viskas, — pasakė Eglė. — Neturi ką pasakyti.
Ji pakėlė krepšį ir patraukė prie durų. Jau stovėdama koridoriuje atsigręžė į anytą. Aldona stovėjo virtuvės tarpduryje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Jos veide švietė triumfas.
— Na ką, ko sustingai? — pašaipiai tarė ji. — Išeini? Laimingos kelionės. Tik įsidėmėk: butas mūsų. Jei grįši, gyvensi pagal mūsų taisykles.
Eglė ilgai, tarsi norėdama įsiminti kiekvieną bruožą, žiūrėjo į ją. Paskui nukreipė akis į vyrą.
— Žinai, Tomai, — prabilo ji ramiai, beveik kasdieniškai, — aš iš tiesų išeinu. Tik ne laikinai. Paduosiu skyrybų prašymą. Ir galite nesijaudinti: į jūsų butą nepretenduosiu. Ačiū Dievui, turiu savo. Tą, kurį nusipirkau pernai, kol jūs čia svarstėte, kaip mane patogiau apiplėšti.
Aldonos veidas akimirksniu persimainė. Tokio posūkio ji akivaizdžiai nebuvo numačiusi.
— Apie kokį butą tu kalbi? — aštriai paklausė ji.